Paieška

Vatican News
Gender ideologija neigia lyčių skirtingumo svarbą, tad ir fundamentalią priežastį sukurti šeimą. Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dukumentas išleistas penkiomis kalbomis Gender ideologija neigia lyčių skirtingumo svarbą, tad ir fundamentalią priežastį sukurti šeimą. Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dukumentas išleistas penkiomis kalbomis  

Gender ir ugdymas. Siūlymai

Katalikiškojo ugdymo kongregacija parengė dokumentą „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“. Terminas „gender“ išreiškia socialiai suformuotą lytinę tapatybę, kuri, pasak kai kurių, gali nesutapti su biologine lytimi ir visai nepriklausyti nuo jos.

Kongregacijos dokumentas padalintas į tris dalis. Pirmoji skirta išklausymui ir supratimui, antroji samprotavimui, o trečioji pasiūlymams. Kaip pažymėjo kongregacijos prefektas kardinolas Giuseppe Versaldi, tai ne doktrininis dokumentas, o indėlis racionaliais bei tikėjimo nušviestais argumentais į ugdymo krizės sprendimą, reaguojant į gender ideologijos sklidimą. Išsamiau pristatome trečiąją dalį.

Bažnyčia siūlo aiškią ir tvirtą antropologiją (sampratą apie žmogų), apjungiančią racionalias ir dieviško Apreiškimo įžvalgas, kurios taip pat pagrindžia lytiškumą ir jausmų matmenį. Pirmas žingsnis yra pripažinimas, jog žmogus turi prigimtį, kurią reikia gerbti ir kuria negalima savavališkai manipuliuoti.

Krikščioniškos antropologijos ištakos yra Pradžios knygoje, kalbančioje apie vyro ir moters sukūrimą pagal Dievo atvaizdą. Šis pasakojimas išreiškia specialų žmogaus orumą, glaudžius ryšius tarp vyro, moters ir paties Kūrėjo. Asmens pilnatvei reikia kito. Ne vien savimi pačiais, bet ir gyvybę teikiančiu abipusiu ryšiu vyras ir moteris yra panašūs į Kūrėją.

Žmogaus kūno moteriška ir vyriška forma yra tarsi “uždavinys“ asmeniui ir taip pat aiškus ženklas, jog jam reikia kito, jog jo realizavimuisi reikia savęs dovanojimo kitam. Ir tai yra tvirtinama, kai kalbama apie „žmogaus prigimtį“, kurios, dar kartą pabrėžia dokumentas, nereikia painioti su paprastu kūno fiziškumu. Žmogaus prigimtis yra sielos ir kūno vienovė, yra „suvienyta visuma“, kurioje vertikali Dievo ir žmogaus santykio dimensija integruojasi su horizontalia vyro ir moters santykio dimensija. Asmuo tampa savimi ne tada, kai užsidaro, bet kai atsiveria kitam ir Dievui.

Metafizinė (ontologinė) žmogaus asmens tikrovė pasireiškia ir realizuojasi dviem būdais, moteriškumu ir vyriškumu. Tokio dualumo neigimas trina esminę asmenų kaip vyrų ir moterų savybę integruotis ir teigia žmogų kaip abstrakčią būtybę, kuri pati pagal įnorius kažką pasirenka kaip savo prigimtį.

Ugdymas lytiškumui ir jausmams apima suvokimą apie savo kūno, moteriško ar vyriško prasmę, moko jį priimti ir juo rūpintis. Žmogaus kūno lytiškumas išsipildo santykyje, kuris apima visas asmens dimensijas ir kuris yra nuolatinė dviejų skirtingų asmenų tarpusavio komunikacija.

Šeima yra natūrali vieta abipusiškam ir papildančiam vyro ir moters santykiui realizuoti, įvykdyti laisvai sudarytą santuokinės meilės paktą. Antropologiniu požiūriu šeima yra pirmesnė už istorines valstybių ar visuomenių santvarkos formas, už vienokio ar kitokio laikotarpio terminus bei ideologinius šeimos apibrėžimus.

Protas sako, kad šeimos prigimtis pagrindžia dvi pamatines teises, kurios turi būti užtikrinamos ir saugomos. Tai šeimos teisė būti pirmąja pedagogine ar ugdančia aplinka vaikų formacijoje. Ši teisė taip pat yra itin svarbi tėvų pareiga. Kita ir ne mažiau svarbi teisė yra vaiko teisė augti šeimoje su tėvu ir motina, kurie jam turi padėti suvokti dviejų lyčių skirtingumo grožį, lygų orumą, abipusiškumą visuose lygiuose, nuo biologinio iki visuomeninio. Žmogaus kūno ir lytiškumo redukcija iki malonumo yra jų nuskurdinimas. Krikščioniška antropologija lytiškumą regi kaip dovaną, kuri apima sielą ir kūną, reiškiasi visuose asmenų gyvenimo lygiuose.

Ugdymo darbe šeimai į pagalbą ateina mokykla. Katalikiškos mokyklos idealas yra būti palankia aplinka visam asmeniui, visų jo aspektų brandai. Tokia mokykla taip pat turi būti ugdančia bendruomene, nes tik bendruomenėje asmuo iš tiesų išmoksta suprasti, toleruoti, harmonizuoti skirtingumą, tuo pat metu pats save kūrybingai išreikšdamas. Mokykla taip pat turi ugdyti kritišką atsparumą šiandien būdingoms įtakoms, kurios deformuoja seksualumo suvokimą ir prasmę, supainioja ir dezorientuoja tarpusavio santykius, kaip kad pornografija.

Vaidmenį ugdyme turi ir visuomenė, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje stebime socialinių ir tarpasmeninių ryšių transformaciją, kuri dažnai iškelia laisvės vėliavą, tačiau tikrovėje lemia daugybės asmenų dvasinį ir materialinį sugriovimą. Toks kontekstas labiau apsunkina, nei padeda šeimos ir mokyklos ugdymo, taip pat seksualumui, uždaviniui. Kita vertus, tai verčia mąstyti, kaip atkurti ugdymo sąjungą tarp šeimos, mokyklos ir visuomenės, šiandien patekusios į krizę. Būtina saugoti kiekvieno lygio laisvę ir autonomiją, demokratinei santvarkai nedera vienos mąstysenos prisimetimas.

Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumente keli skyreliai skirti katalikų ugdytojams, kurie konkrečiai užtikrina gerą ugdymą. Jiems patiems būtina įgyti gerą formaciją: nuo krikščioniškos antropologijos iki naujausių mokslo žinių, teisėkūros pažinimo. Siektina, kad katalikų ugdytojai būtų ir savo žodžių liudytojai, gyvenimu suteiktų svorį savo žodžiams. (RK / Vatican News)

2019 birželio 14, 18:09