Cerca

Vatican News
Kai kurios gender teorijos atskyrė lytiškumą ir vaisingumą Kai kurios gender teorijos atskyrė lytiškumą ir vaisingumą 

Gender ir ugdymas. Klausyti ir suprasti

Katalikiškojo ugdymo kongregacija parengė dokumentą „Kaip vyrą ir moterį juos sukūrė. Ieškant dialogo kelio ugdyme gender klausimu“. Terminas „gender“ išreiškia socialiai suformuotą lytinę tapatybę, kuri, pasak kai kurių, gali nesutapti su biologine lytimi ir visai nepriklausyti nuo jos.

Kongregacijos dokumentas padalintas į tris dalis. Pirmoji skirta išklausymui ir supratimui, antroji samprotavimui, o trečioji pasiūlymams. Kaip pažymėjo kongregacijos prefektas kardinolas Giuseppe Versaldi, tai ne doktrininis dokumentas, o indėlis racionaliais bei tikėjimo nušviestais argumentais ugdymo krizės sprendime, reaguojant į gender ideologijos sklidimą. Išsamiau pristatome pirmąją dalį.

 

Įvairios gender ideologijos formos „neigia vyro ir moters prigimtinį skirtingumą bei abipusiškumą. Priešais akis regi visuomenę be lytinių skirtumų ir griauna šeimos antropologinį pagrindą. Ši ideologija perša švietimo programas ir įstatymines gaires, skatinančias asmens tapatybę bei jausminį artumą, iš pagrindų atsietus nuo biologinio skirtumo tarp vyro ir moters. Žmogaus tapatybė tampa išskirtinai individualistiniu apsisprendimu, kuris ilgainiui gali pasikeisti (Amoris laetitia, 56). Tuo tarpu yra tiek filosofinės, tiek religinės antropologijos argumentų, jog kūno lytiškumas yra integrali ir pamatinė tapatybės formavimosi dalis. 

Būtina skirti gender ideologiją, kuri prisimeta kaip tariamai mokslinė ir kitų netoleruojanti mąstysena, nuo lyčių ir lytiškumo studijų, kurios padeda geriau suprasti aptariamus klausimus.

Jau XX amžiaus viduryje išplėtotos sociologinės teorijos, kurios akcentavo išorinio įtakojimo pasekmes asmens tapatybei. Kai tai buvo pritaikyta seksualumui, pradėta tvirtinti, jog lytinė tapatybė yra labiau socialinis konstruktas, nei prigimtinė ar biologinė duotybė. Iškeliant individualias laisves, tvirtinama, jog svarbūs vien jausmai tarp asmenų, o seksualinis skirtingumas bei vaisingumas yra nesvarbūs šeimos kūrimui. Nuo sampratos, jog šeimoje egzistuoja objektyvi struktūra ir tikslai, pereita prie išskirtinai subjektyvios, kontraktualistinės ir voluntaristinės sampratos.

Plėtojant gender teorijas praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pradėta argumentuoti, jog tik pats asmuo apsprendžia savo lytinius polinkius ir gali nekreipti dėmesio į vyro ir moters lytinį skirtingumą bei papildomumą, į lytiškumo paskirtį pagimdyti naują gyvybę. Kai kas teorizavo radikalų biologinės lyties ir socialiai įgyto lytiškumo atskirumą, pirmenybę teikiant pastarajam.

Tame, pasak Katalikiškojo ugdymo kongregacijos dokumento, ir yra problema: ne pats biologinio ir kultūriškai įtakoto matmenų skyrimas, kuris padeda geriau suprasti lytiškumą, o atskyrimas ir asmenų polinkių suabsoliutinimas. Trokštama, kad tai būtų pripažinta teise, o visuomenei pavestas tokios teisės užtikrinimas.

Katalikiškojo ugdymo kongregacija pažymi, jog lyčių ir lytiškumo, socialinio ir kultūrinio įtakojimo studijos suteikė įžvalgas, kurios gali būti sutarimo ir abipusio praturtėjimo vietos. Tai pirmiausia sąmoningumas apie neteisingas lyčių subordinacijos formas amžių bėgyje, kurios iškraipė ir neleido įgyvendinti evangelinio lygaus vyro ir moters orumo principo. Šios studijos taip pat leido suprasti nepagarbą asmens orumui dėl vienokios ar kitokios jo būsenos. Tai įsisąmoninus tapo įmanoma adaptuoti ugdymo ir pedagogikos programas. Taip pat geriau suvokti moteriškumas ir motinystė, kurie reiškiasi ne vien šeimoje, bet ir kitose visuomeninio gyvenimo srityse. Visuomenė yra skolinga moterims už darbą ir būdą, kuriuo jis atliekamas, daugybėje sričių.

Tačiau kritiškai vertintinas antropologinis dualizmas, kuris atskiria kūną, paversdamas jį inertiška materiją, nuo valios, manant, jog ji gali manipuliuoti kūnu vien pagal savo įnorius. Tai generuoja reliatyvizmą, kuriame viskas taku ir „skysta“, viskas vienoda, be tvarkos ir be tikslo. Tokia kultūrinė ir ideologinė reliatyvistinė revoliucija pradėjo skatinti naujų individualių ir socialinių teisių juridinę revoliuciją nacionalinėje ir tarptautinėje teisėje.  

Bažnyčios perspektyvoje, kuri remiasi racionalia antropologija, negalima radikaliai atsieti asmens tapatybės ir jausmingumo nuo lytinio skirtingumo, asmens laisvės nuo tiesos, vertybių ir principų, kurie ją orientuoja. Iš kitos pusės, žmogus jaučia, kad jis, jos orumas pranoksta kūniškus, daiktiškus dalykus. Būtent todėl prigimtinė tvarka nereiškia vien biologinės tvarkos, bet kai ką daugiau. (RK / Vatican News)

2019 birželio 12, 16:23