Trečiadienio katechezė: teisingas žmogus kalba tiesiai
Teisingumas, pažymėjo popiežius, yra socialinė dorybė, kurią Katekizmas taip apibrėžia – „tai pastovus ir tvirtas noras atiduoti Dievui ir artimui tai, kas jiems priklauso” (žr. 1807 sk.). Dažnai, kai kalbama apie teisingumą, cituojamas ir jį atspindintis šūkis: Unicuique suum – „Kiekvienam savo“. Tai teisės, kuria siekiama teisingai sureguliuoti žmonių tarpusavio santykius, dorybė.
Teisingumo dorybė alegoriškai vaizduojama kaip svarstyklės, nes ja siekiama subalansuoti žmonių santykius, ypač kai kyla pavojus, kad dėl tam tikro disbalanso jie gali išsikreipti. Teisingumo tikslas – kad visuomenėje su kiekvienu žmogumi būtų elgiamasi pagal jo orumą. Tačiau, kaip mokė jau senieji mokytojai, tam reikalingos ir kitos dorybingos nuostatos: geranoriškumas, pagarba, dėkingumas, palankumas, sąžiningumas. Tai padedančios užtikrinti gerą žmonių sugyvenimą dorybės.
Visiems suprantama, kad teisingumas yra taikaus sugyvenimo visuomenėje pagrindas: pasaulis be įstatymų, kurie gerbia teises, būtų pasaulis, kuriame neįmanoma gyventi, jis būtų panašus į džiungles. Be teisingumo nėra taikos. Jei nesilaikoma teisingumo, kyla konfliktai. Be teisingumo įtvirtinama stipresniojo teisė prieš silpnesnįjį.
Teisingumas yra dorybė, kuri veikia tiek dideliuose, tiek mažuose dalykuose: jis svarbus ne vien teismo salėje, bet ir mūsų kasdienio gyvenimo etikai.
Ši dorybė leidžia užmegzti nuoširdžius santykius su kitais: ji įgyvendina Evangelijos priesaką, pagal kurį krikščionio „Taip“ turi būti „Taip“, o „Ne“ – „Ne“, nes kas daugiau, tas iš piktojo (žr. Mt 5, 37).
Pusiau tiesa, neaiškus kalbėjimas, kuriuo siekiama apgauti artimą, nutylėjimai, slepiantys tikruosius ketinimus, nėra su teisingumu deranti laikysena. Teisus žmogus yra paprastas ir tiesus, jis nenešioja kaukių, prisistato tuo, kuo yra ir kalba be melo. Jo lūpose dažnai skamba žodis „Ačiū“: jis žino, kad, nors ir kokie dosnūs būtume, vis tiek liekame skolingi savo artimui. Jei mylime, tai ir todėl, kad patys visų pirma buvome pamilti.
Tradicijoje galima rasti daugybę teisuolio apibūdinimų, pažymėjo popiežius Pranciškus, paminėdamas keletą iš jų. Pavyzdžiui, teisus žmogus gerbia įstatymus ir jų laikosi, nes žino, kad jie yra užtvara, sauganti bejėgius nuo galingųjų arogancijos. Teisingas žmogus rūpinasi ne tik savo asmenine gerove, bet nori gero visai visuomenei. Todėl jis nepasiduoda pagundai galvoti tik apie save ir rūpintis vien savo reikalais, kad ir kokie pagrįsti jie būtų, tarsi jie būtų vienintelis pasaulyje egzistuojantis dalykas. Teisingumo dorybė aiškiai parodo ir į širdį įdeda reikalavimą, kad negali būti tikro gėrio man, jei nėra gėrio visiems.
Todėl teisus žmogus elgiasi atsargiai, kad jis nekenktų kitiems, o jei suklysta – atsiprašo. Kai kuriais atvejais jis gali eiti taip toli, kad aukoja asmeninį gėrį tam, kad juo galėtų naudotis bendruomenė. Jis trokšta tvarkingos visuomenės, kurioje pareigos vertinamos dėl žmonių, o ne atvirkščiai. Jis atmeta vienpuses rekomendacijas ir neprekiauja paslaugomis. Jis mėgsta atsakomybę, pavyzdingai gyvena ir remia teisėtumą.
Teisus žmogus vengia žalingo elgesio, tokio kaip šmeižtas, melagingi parodymai, sukčiavimas, lupikavimas, tyčiojimasis, nesąžiningumas. Teisusis laikosi duoto žodžio, grąžina tai, ką pasiskolino, duoda teisingą atlyginimą darbininkams.
Niekas iš mūsų nežino, kiek pasaulyje yra teisių žmonių – jų daug ar jie reti kaip brangieji perlai. Bet, be abejo, tai žmonės, kurie pritraukia malonę ir palaiminimus tiek sau, tiek pasauliui, kuriame gyvena. Jie nėra pralaimėtojai, palyginti su tais, kurie yra „gudrūs ir klastingi“, nes, kaip sakoma Šventajame Rašte, kas ieško teisumo ir gailestingumo, suras gyvenimą ir garbę (žr. Pat 21, 21).
Teisieji nėra moralistai, prisidengę cenzorių rūbais, bet teisūs žmonės, „alkstantys ir trokštantys teisingumo“ (Mt 5, 6), širdyje visuotinės brolybės troškimą puoselėjantys svajotojai. O tokios svajonės, ypač šiandien, mums visiems labai reikia. (RK / VaticanNews)
