Trečiadienio katechezė apie tvirtumo dorybę
„Tvirtumas yra moralinė dorybė, suteikianti ištvermės sunkumuose ir pastovumo siekiant gėrio. Ji sustiprina ryžtą nepasiduoti pagundoms ir įveikti moraliniame gyvenime pasitaikančias kliūtis. Tvirtumo dorybė padeda nugalėti baimę, netgi mirties, ištverti išmėginimus ir persekiojimus“, – Katalikų Bažnyčios Katekizmą (žr. 1808 sk.) citavo popiežius.
Galima pasakyti, jog tvirtumas yra kovingiausia iš dorybių. Jei pirmoji pagrindinė dorybė, protingumas, siejama su žmogaus protu, o antroji, teisingumas, – su žmogaus valia, tai tvirtumas – su tuo, ką senieji mąstytojai vadino ūmių aistrų apetitu. Jie negalėjo įsivaizduoti žmogaus be aistrų, nes tokiu atveju jis būtų tarsi akmuo. Taip pat negalima sakyti, jog aistros yra nuodėmės likutis. Tačiau jos turi būti ugdomos, joms turi būti suteikiama kryptis, jos turi būti ištyrintos Krikšto vandeniu ar, dar geriau, Šventosios Dvasios ugnimi.
Krikščionis, neturintis drąsos, nepanaudoja savo jėgų gėriui, jis niekam netrukdo, bet nėra naudingas. Jėzus nėra bejausmis Dievas, kuriam svetimos žmogaus emocijos. Priešingai, išgirdęs apie bičiulio Lozoriaus mirtį, jis apsipila ašaromis. Įvairūs jo gestai išreiškia didelę aistrą, kaip kad reakcija į prekeivius šventykloje. „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49), – sako jis.
Tačiau koks šios svarbios dorybės, padedančios duoti vaisių gyvenime, egzistencinis aiškinimas? Senieji mąstytojai – graikų filosofai ir krikščionių teologai – sakydavo, kad tvirtumo dorybė plėtojasi dviem kryptimis: pasyvia ir aktyvia.
Pirmoji yra skirta tam, kas vyks mumyse. Esti vidinių priešų, kuriuos turime įveikti, – nerimas, sielvartas, baimė, kaltė, visas tas jėgas, kurios kunkuliuoja mūsų viduje ir vienoje ar kitoje situacijoje gali paralyžiuoti.
Kiek daug kovotojų pasiduoda dar kovai neprasidėjus. Stiprybė – tai pirmiausia pergalė prieš save pačius. Dauguma mumyse kylančių baimių yra be pagrindo ir visiškai neišsipildo. Geriau kviestis Šventąją Dvasią ir viską priimti su kantriu tvirtumu: spręsti problemas po vieną, taip, kaip sugebame, bet žinant, jog esame ne vieni. Viešpats yra su mumis, jei juo pasitikime ir nuoširdžiai siekiame gėrio. Tada kiekvienoje situacijoje galime tikėtis, kad Dievo Apvaizda mus užstos savo skydu.
Kita tvirtumo dorybės kryptis yra aktyvi ir susijusi su išore. Be vidinių išmėginimų esama ir išorinių priešų – tai gyvenimo išmėginimai, persekiojimai, sunkumai, kurie mus netikėtai užklumpa. Galime mėginti nuspėti, kas mums nutiks, tačiau didele dalimi tikrovė susideda iš nenuspėjamų įvykių. Ji – tarsi jūra, kurioje mūsų laivelį blaško bangos. Tuomet tvirtumas mums leidžia tapti ištvermingais jūrininkais, kurie nenuleidžia rankų iš išgąsčio.
Jei rimtai priimame blogio pasaulyje iššūkį, tvirtumas yra pamatinė dorybė. Yra kas apsimeta, kad jo nėra, kad viskas gerai, kad žmogaus valia kartais nebūna akla, kad istorijoje nekovoja tamsios ir mirtį nešančios jėgos. Bet pakanka pavartyti istorijos vadovėlį ir, deja, šių dienų laikraštį, kad sužinotume apie dalykus, nuo kurių kartais kenčiame arba prie kurių kartais prisidedame: karus, prievartą, vergiją, vargšų priespaudą, neužgyjančias ir vis dar kraujuojančias žaizdas.
Tvirtumo dorybė verčia mus reaguoti ir visam tam griežtai pasakyti „Ne“. Patogiuose Vakaruose, kur viskas šiek tiek užglaistyta, kur tobulumo kelias paverstas paprastu organišku vystymusi, kur atrodo, kad nereikia kovoti, nes viskas bus taip pat, kartais galima pajausti sveiką pranašų nostalgiją. Tačiau mums nepatogių įžvalgų turinčių žmonių esti labai mažai. Tad reikia, kad kas nors pakeltų mus iš šiltos vietos, kurioje įsitaisėme, ir priverstų ryžtingai pakartoti savo „Ne“ blogiui ir viskam, kas veda į abejingumą. „Ne“ blogiui, „Taip“ tam, kas mums leidžia eiti pirmyn.
„Evangelijoje iš naujo atraskime Jėzaus tvirtumą, mokykimės jo iš šventų vyrų ir moterų liudijimų“, – sakė popiežius. (RK / VaticanNews)
