Popiežius: nuo vyresnio amžiaus žmonių liudijimo priklauso jaunimo tikėjimas
Epifano Antiocho valdymo laikais žydai buvo persekiojami ir verčiami valgyti stabams paaukotą mėsą. Eleazarui buvo patarta, kad, norėdamas išgelbėti savo gyvybę, jis turėtų apsimesti, jog paklūsta šiam įsakymui. Eleazaras griežtai atsisakė, nes nenorėjo duoti blogo pavyzdžio jauniems žmonėms, kurie, matydami senolio apsimetinėjimą, galėtų pamanyti, kad visas tikėjimas yra fikcija, tik kažkas išoriška, ko galima atsisakyti arba kad tikėjimą galima išlaikyti viduje, išorėje jį neigiant. Tačiau taip nėra, sako Eleazaras. Toks apsimetinėjimas reikštų pagarbos tikėjimui trūkumą, taip pat nepagarbą Dievui. Jis turėtų destruktyvų poveikį jauniems žmonėms. Senas žmogus, kuris dėl savo silpnumo atsisakytų tikėjimo liudijimo, tarsi sakytų jaunimui, jog tikėjimas neturi jokio realaus ryšio su gyvenimu, o tėra nuostatų rinkinys, kurį prireikus galima paslėpti.
Pranciškus priminė, kad šios pagundos neišvengė ir krikščionys. Krikščionybėje ši pagunda atsirado jau pirmaisiais amžiais gnozės pavidalu. Ši pagunda tebėra aktuali ir šiandien. Daug mūsų laikų visuomenės gyvenimo ir kultūros srovių į tikėjimo praktiką žiūri neigiamai, tarsi jis būtų nenaudingas ar net žalingas. Toks požiūris daro didelį spaudimą jaunajai kartai. Štai kodėl toks svarbus vyresnio amžiaus žmonių liudijimas, rodantis jaunimui, kad tikėjimas yra ne silpnumo, bet stiprybės ženklas. Tikėjimas nusipelno pagarbos. Jis pakeitė mūsų gyvenimą, apvalė mūsų protus, išmokė mus gerbti Dievą ir mylėti artimą.
Baigdamas katechezę popiežius kreipėsi į vyresnio amžiaus žmones: „Brangūs vyresnio amžiaus broliai ir seserys, nesakau „seni žmonės“, tačiau iš tiesų mes visi priklausome vienai amžiaus grupei, pažvelkite į jaunus žmones: jie mus stebi. Jie mus stebi. Nepamirškite to. Jaunimas žvelgia į mus, o mūsų liudijimas gali atverti jiems gražų gyvenimo kelią. Tuo tarpu bet kokia veidmainystė gali padaryti daug žalos. Melskimės vieni už kitus. Tegul Dievas laimina mus visus.“ (jm / Vatican News)
