Paieška

Vatican News
2019.07.31 san ignacio Šv. Ignacas Lojola 

Liepos 31–oji. Šv. Ignacas Lojola, Jėzaus Draugijos įkūrėjas

Liepos 31 d. Bažnyčios liturginis kalendorius mini šv. Ignacą Lojolą, Jėzaus Draugijos steigėją ir pirmąjį vadovą.

Dabartinis Jėzaus draugijos vyresnysis t. Arturo Sosa SJ šventės išvakarėse Vatikano žinioms duotame interviu apžvelgė kai kurias visuotinės Bažnyčios ir Jėzaus draugijos aktualijas – kalbėjo apie rūpestį dėl koronaviruso epidemijos socialinių pasekmių, jėzuitų pastangas ypač Azijoje ir Afrikoje tiekti maistą ir medikamentus stokojantiems, taip pat apie pandemijos iššūkius demokratinėms sistemoms – daugelis vyriausybių gundomos autoritarizmo. Būtų klaida suvaržyti migrantų kelius, jei trokštame broliškesnio ir teisingesnio pasaulio. Pasak Sosa, pandemija yra proga žengti pirmyn arba rizika žengti atgal. Katalikų Bažnyčia, kaip ir visi siekiantys taikos ir teisingumo, turi gerai įsisąmoninti, kokiu būdu kurti svetingesnę ir demokratiškesnę visuomenę.

t. Arturas Sosa, SJ
t. Arturas Sosa, SJ

Jėzuitų Generalinis prepositas Sosta patikino, jog Ignacas Lojola šiandien kviestų ugdyti artumą vargstantiesiems, mokytis į pasaulį žvelgti vargstančiųjų žvilgsniu, kuris yra Nukryžiuoto Kristaus žvilgsnis. Jei to nemokame, kažkas ne taip su šiuo pasauliu. Beje, negalima pamiršti ir rūpinimosi mūsų bendraisiais namais – žemės planeta. Jei žemė kenčia, nėra sąlygų gyventi.

Jėzuitų skaičius vienur mažėja, kitur auga, tačiau ne skaičiai svarbu, o kokybė. Tiesa, šv. Ignacas neįkūrė moterų atšakos, tačiau ignaciškasis dvasingumas įkvepia daugelį moterų įvairiose sferose – dvasingumo, formacijos.  Socialiniuose darbuose moterys užima vadovaujančias pareigas. „Jėzuičių nėra, bet su moterimis dirbame kartu toje pačioje misijoje“, – patikino Arturo Sosa SJ.

Jis išsamiau kalbėjo apie ignaciškąjį dvasingumą, jo centre esantį asmeninį susitikimą su Kristumi. Ignacui Lojolai susitikimas su Kristumi buvo ypatinga dvasinė patirtis, paskatino dar pasauliečio Ignaco atsivertimą, įvykusį prieš beveik 500 metų.

Ignacas Lojola

Ignacas Lojola gimė 1491 m. Ispanijoje, baskų krašte. Būdamas jaunas karys jis buvo sužeistas mūšio lauke. Ilgai gydydamasis palaipsniui subrandino apsisprendimą radikaliam atsivertimui. Vėliau jis subūrė grupę vyrų, kaip jis pats radikaliai pasiryžusių tarnauti didesnei Dievo garbei ir šitaip palaipsniui gimė Jėzaus Draugija, kuri per visą savo istoriją visuomet buvo pirmosiose evangelizacijos gretose. Šv. Ignaco Lojolos įkurta, 1540 m. Bažnyčios oficialiai pripažinta Jėzaus Draugija greit tapo viena gausiausių ir aktyviausių Katalikų Bažnyčios vienuolijų, jos misionieriai pasiekė Ameriką, Indiją, Kiniją. Tačiau po dviejų šimtų metų popiežius Klemensas XIV Jėzaus Draugiją panaikino. Tuo metu jai priklausę daugiau kaip 20 tūkst. kunigų vienuolių tapo dieceziniais kunigais.

Nors ir paklusdami popiežiaus sprendimui, jėzuitai nenuleido rankų. Kunigo Juozapo Pignatelli pastangų dėka, jėzuitai buvo atkurti pirmiausia Popiežiaus valstybėje ir Neapolyje. 1814 m. Jėzaus Draugija buvo atkurta visoje Bažnyčioje. Juozapas Pignatelli vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Jo relikvijos yra Romos Švenčiausiojo Jėzaus vardo bažnyčioje, toje pačioje, kaip ir šv. Ignaco Lojolos, kitų ordino steigėjo bendražygių ir garsiųjų jėzuitų šventųjų relikvijos.

Rugpjūčio 1-ąją jėzuitai mini kitą šventąjį – Petrą Faberį. Jis buvo vienas iš artimiausių Ignaco draugų ir bendradarbių, kartu su šv. Pranciškumi Ksaveru. Šie trys bičiuliai, kartu studijavę ir gyvenę viename kambaryje Paryžiuje, pasivadinę „Viešpaties draugais“, tapo pirmuoju jėzuitų ordino branduoliu.

Petras Faberis

2013 metų gruodžio 17 dieną popiežius Pranciškus palaimintąjį Petrą Faberį paskelbė šventuoju, o po poros savaičių, sausio pradžioje, lankydamas Švenčiausiojo Jėzaus Vardo bažnyčią Romoje, kuri yra viso ordino bažnyčia–motina, kalbėjo apie bruožą, kuris išskyrė šv. Faberį iš kitų, – jo sielos aistrą ir troškimą:

„Šv. Petras Faberis nepaliko didelių teologinių ar doktrininių raštų, nors, kaip minėta, tarp pirmųjų jėzuitų buvo vienas iš intelektualiausių, nuo pat vaikystės karštai troškęs mokytis. Tai jis Paryžiuje padėjo Ignacui Lojolai pasirengti egzaminams. Tačiau tuo pat metu jis pasižymėjo didele vidine neramybe, jo nuotaikos svyravo nuo euforijos iki liūdesio. Tai buvo didelių vidinių troškimų žmogus. Jei Faberis iš pradžių tarsi pats baiminosi savo neramaus vidaus, nežinodamas, kur tai jį gali nublokšti, bet vėliau išmoko, padedamas Ignaco Lojolos, kad tai yra jo šventumo kelias: savo troškimus nukreipti į Dievo ieškojimą, trokšti Dievo, veikti dėl Dievo. Daugybė žmonių, galingų ir paprastų, buvo paliesti sutikę šv. Petrą Faberį ir patys pradėjo ieškoti vidinio atsivertimo kelio.“

Pasak popiežiaus Pranciškaus, „reikia ieškoti Dievo, kad jį atrastum, ir atrasti, kad ieškotum dar labiau ir visada. Tik ši apaštalinė neramybė suteikia taiką jėzuito širdžiai, leidžia nepavargti nuo evangelinės žinios skelbimo ir drąsiai evangelizuoti, ji mus parengia priimti apaštalinio vaisingumo dovaną. Be neramybės esame nevaisingi“.

2022 metais jėzuitai minės savo ordino steigėjo Ignaco Lojolos atsivertimo 500 metų jubiliejų. 1522 m. Ignacas kaip piligrimas išsirengė į Šventąją Žemę. Pakeliui jis sustojo Manrezoje, mažame miestelyje netoli Barselonos. Čia jis praleido maždaug metus melsdamasis ir pasninkaudamas. Čia įvyko tikrasis jo atsivertimas. Čia jis sukūrė ir savo garsiųjų „Dvasinių pratybų“ pradmenis.

Dvasinės pratybos ir Sąžinės peržvalga

Ignaco Lojolos dvasinės pratybos yra ignaciškojo dvasingumo kertinis akmuo. Jos skirtos padėti žmogui suprasti Dievo valią gyvenime – susitikti su Dievu ir gyventi pagal jo valią. Jėzuitai, suvokę Dievo valią savo gyvenime, stengiasi įvairiais būdais padėti ir kitiems atpažinti Dievo artumą, rasti Dievą visuose dalykuose. Tai konkretus Draugijos charizmos vykdymas pasaulyje, misijose, švietimo ir ugdymo darbas, teisingumo ugdymas, ėjimas už įprastinio Bažnyčios gyvenimo ribų į pasaulio periferijas, dėmesį skiriant sunkioms gyvenimo situacijoms, pabėgėliams, migrantams. Šias dvasines pratybas brangina daug žmonių, taip pat ir nepriklausantys Bažnyčiai.

Pasak Jėzaus Draugijos vyresnioji t. Arturo Sosa, ignaciškojo dvasingumo centre yra asmeniškas gilus susitikimas su Jėzumi Kristumi, su Prisikėlusiu Nukryžiuotuoju. Jis leidžia taip artimai bendrauti su Dievu, jog galima jį rasti visuose dalykuose ir kiekvieną akimirką. Susitikimas su Jėzumi Kristumi tampa išlaisvinančiu, per jį įgyjama vidinė laisvė, o ji yra sąlyga, kad būtume vedami Šventosios Dvasios, t.y. būtume visavertiškai pasirengę vykdyti tik tai, ko nori Dievas, neprisirišant prie kito asmens, kitos vietos ar institucijos. Turime būti Dievui artimi, o tai reiškia maldos ir tarnystės gyvenimą. Reiškia būti laisviems ir pasirengusiems daryti tai, ką reikia. Šiuo atžvilgiu labai svarbi sąžinės peržvalga – ignaciškojo dvasingumo pratimas, kuris galbūt nėra labai plačiai žinomas.

Kartą šv. Ignacas į klausimą, koks jam asmeniškai svarbiausias būdas melstis, atsakė: „sąžinės peržvalga“.

Sąžinės peržvalga, sakė t. Sosa SJ, – tai pratimas, kurį žmogus gali atlikti pora kartų per dieną arba per svarbesnius dienos įvykius. Jos paskirtis: atpažinti, kaip geriausiai padėkoti Viešpačiui už jo dalyvavimą žmonijos istorijoje ir leistis Dvasios vedamam, šios gairės būtinos siekiant gyvenime atpažinti savo misiją.

„Nereikia nutraukti ryšio tarp kasdienybės ir dvasinio gyvenimo; negalima atskirti dvasinio gyvenimo nuo darbo. Viskas yra viena, priešingu atveju neveikia niekas. Gyvenimas ir misija yra neatskiriami.“

Beje, ignaciškoji sąžinės peržvalga yra įrašyta į Lojolos dvasines pratybas.

Arturo Sosa SJ prisiminė dar vieną plačiau nežinomą dalyką iš jėzuitų steigėjo šv. Lojolos gyvenimo: dvasines pratybas jis kūrė būdamas pasauliečiu ir kūrė ne dvasininkams, o kitiems pasauliečiams. Pati pratybų esmė yra pasaulietiška. Ignacas tada dar nebuvo kunigas. Juo tapo vėliau, kai nusprendė, kad dvasininko pašaukimas labiausiai tinka jo tarnystei Bažnyčioje tuo laikotarpiu. Jo atsivertimo įvykis tuo pat metu buvo dvasinio gyvenimo metodo atradimas, o šis pasauliečio metodas visų pirma buvo skirtas pasauliečiams.

Arturo Sosa pasidžiaugė plačiai plintančiu ignaciškuoju dvasingumu, padaugėjusiu skaičiumi kvalifikuotų asmenų, gebančių kitus palydėti ignaciškojo dvasingumo keliu.

„Mums, jėzuitams, tai labai svarbu, trokštame šią patirtį perduoti kuo didesniam žmonių skaičiui. Tikrai netrūksta pasauliečių, šv. Ignaco Lojolos dvasinių pratybų ekspertų, kurie gali gerai vesti rekolekcijas kitiems, kurių gyvenime įvyko tokios permainos, kad tegalime dėkoti Viešpačiui. Ignaciškame dvasingume nėra jokių socialinių barjerų. Dvasinės pratybos, kad ir Lotynų Amerikos lūšnynų – barrios – kasdienybėje, irgi yra Viešpaties suteikiama malonė.“ (SAK / Vatican News)

Apie sąžinės peržvalgą

 

2020 liepos 31, 13:03