Paieška

Velykų „Urbi et orbi“ Velykų „Urbi et orbi“  

Velykų „Urbi et orbi“

Popiežius Pranciškus vadovavo Šv. Petro aikštėje aukotoms Velykų sekmadienio dienos Mišioms. Homilija nebuvo sakoma. Netrukus po Mišių, sekmadienio vidudienį, popiežius perskaitė velykinę žinią ir suteikė palaiminimą „Urbi et orbi“.

Brangūs broliai ir seserys, džiugių Velykų!

Šiandien visame pasaulyje skamba prieš du tūkstančius metų iš Jeruzalės ataidintis skelbimas: „Jėzus iš Nazareto, Nukryžiuotasis, prisikėlė!“ (plg. Mk 16, 6). Bažnyčia iš naujo išgyvena tą nuostabą, kurios buvo kupinos moterys, pirmąją savaitės dieną auštant nuėjusios prie kapo. Jėzaus kapas buvo užverstas dideliu akmeniu. Ir šiandien sunkūs, pernelyg sunkūs, akmenys slegia žmonijos viltis: karo akmenys, humanitarinių krizių akmenys, žmogaus teisių pažeidimų akmenys, prekybos žmonėmis akmenys... Ir mes, kaip Jėzaus mokinės moterys, klausiame vieni kitų: „Kas gi nuritins šiuos akmenis?“ (plg. Mk 16, 3).

Ir štai Velykų ryto atradimas: tas akmuo, tas didysis akmuo, jau nuverstas. Moterys stebisi ir mes stebimės. Jėzaus kapas atidarytas ir tuščias! Čia viskas ir prasideda. Nuo to tuščio kapo prasideda naujas kelias, kurį ne mes, o tik Dievas galėjo nutiesti: gyvybės kelias, kai aplinkui mirtis, taikos kelias karų apsuptyje, susitaikymo kelias, kai aplink neapykanta, brolybės kelias ten, kur priešiškumas.

Broliai ir seserys, Jėzus Kristus prisikėlė ir tik jis vienas gali nuritinti akmenis, užverstus ant kelio į gyvenimą. Iš tiesų jis, Gyvasis, yra Kelias: gyvenimo, taikos, susitaikymo, brolybės kelias. Jis atveria mums žmogiškai neįmanomą praėjimą, nes tik jis prisiima pasaulio nuodėmę ir atleidžia mūsų nuodėmes. Be Dievo atleidimo tų akmenų nebūtų įmanoma nuversti. Be nuodėmių atleidimo neįmanoma išeiti iš uždarumo, išankstinių nusistatymų, įtarinėjimų, įsivaizdavimo, kad galime patys sau atleisti ir kaltinti kitus. Tik prisikėlęs Kristus, atleisdamas mums nuodėmes, atveria kelią į naują pasaulį.

Tik jis vienas mums atveria gyvenimo duris, tas duris, kurias uždaro pasaulyje vykstantys karai. Šiandien akis pirmiausia kreipiame į Šventąjį Jeruzalės miestą, Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio liudytoją, ir į visas Šventosios Žemės krikščionių bendruomenes. Mano mintys pirmiausia krypsta į daugybės pasaulyje vykstančių karų aukas, pradedant karais Izraelyje, Palestinoje ir Ukrainoje. Tegu Prisikėlęs Kristus nutiesia kelią į taiką kenčiantiems tų šalių gyventojams. Ragindamas gerbti tarptautinės teisės principus linkiu, kad Rusija ir Ukraina pasikeistų visais belaisviais: visais už visus! Taip pat dar kartą prašau užtikrinti humanitarinės pagalbos tiekimą Gazos Ruožui, prašau nedelsiant paleisti spalio 7 d. pagrobtus įkaitus ir tuoj pat nutraukti ugnį Gazos Ruože.

Neleiskime, kad nuo karo veiksmų kentėtų išsekę civiliai gyventojai, ypač vaikai. Kiek daug kančios matome jų akyse. Jie savo žvilgsniais klausia mūsų: kodėl? Kodėl tiek daug mirties? Kodėl tiek daug naikinimo? Karas visada yra absurdas ir pralaimėjimas! Neleiskime, kad virš Europos ir Viduržemio jūros regiono pūstų vis smarkesni karo vėjai. Nepasiduokime ginklų ir naujo ginklavimosi logikai. Taika visada kuriama ne ginklais, bet ištiestomis rankomis ir atviromis širdimis.

Nepamirškime Sirijos, kuri jau trylika metų kenčia nuo ilgo ir niokojančio karo. Tiek daug žuvusiųjų, dingusiųjò be žinios žmonių, tiek daug skurdo ir destrukcijos laukia skubaus atsako, padedant tarptautinei bendruomenei. Mano žvilgsnis šiandien ypač krypsta į Libaną, kuris jau seniai kenčia dėl užblokuotos institucijų veiklos ir gilios ekonominės bei socialinės krizės, kurią dar labiau pagilino karo veiksmai pasienyje su Izraeliu. Tegul Prisikėlęs Viešpats paguodžia mylimus Libano žmones ir teskatina visos šalies pašaukimą būti susitikimo, sambūvio ir pliuralizmo šalimi.

Galvoju ir apie Vakarų Balkanų regioną, kuris žengia svarbius žingsnius įsitraukdamas į Europos integracijos projektą: tegul etniniai, kultūriniai ir konfesiniai skirtumai nekursto susiskaldymo, bet praturtina visą Europą ir pasaulį. Taip pat drąsinu Armėniją ir Azerbaidžaną imtis derybų, kad tarptautinės bendruomenės remiamas dialogas sudarytų sąlygas padėti perkeltiesiems asmenims, skatintų gerbti įvairių religijų maldos vietas ir kuo greičiau pasiekti galutinį taikos susitarimą.

Tegul Prisikėlęs Kristus atveria vilties kelią žmonėms kitose pasaulio dalyse, kenčiantiems nuo smurto, konfliktų, maisto stygiaus ir klimato kaitos padarinių. Tepaguodžia visas terorizmo aukas. Melskimės už žuvusiuosius ir už tų nusikaltimų vykdytojų atsivertimą. Tegul Prisikėlęs Viešpats padeda Haičio žmonėms, kad kuo greičiau liautųsi smurtas ir kraujo liejimas, kad šalis galėtų žengti demokratijos ir brolybės keliu. Tesuteikia jis paguodą rohinjams, kuriuos slegia rimta humanitarinė krizė, teatveria kelią į susitaikymą Mianmare, kurį ilgus metus drasko vidaus konfliktas, tepadaro, kad būtų atsisakyta smurto. Tenutiesia jis taikos kelius Afrikos žemynui, ypač iškankintiems Sudano ir viso Sahelio regiono, Afrikos Kyšulio, Kongo Demokratinės Respublikos Kivu regiono ir Mozambiko Cabo Delgado provincijos gyventojams. Tesibaigia sausra, jau ilgai tebesitęsianti ir sukelianti badą labai plačiame regione.

Prisikėlusio Viešpaties šviesa tepasiekia migrantus ir tuos, kurie patiria ekonominių sunkumų, tesuteikia paguodą ir viltį, kurių jiems taip labai reikia. Tegul Kristus veda visus geros valios žmones, kad jie solidariai susivienytų ir siektų įveikti daugybę iššūkių, su kuriais susiduria labiausiai skurstančios šeimos, trokštančios geresnio gyvenimo ir laimės.

Šią dieną, kai švenčiame Sūnaus prisikėlimu mums dovanotą gyvenimą, atsiminkime begalinę Dievo meilę kiekvienam iš mūsų, meilę, kuri pranoksta visas ribas ir silpnumą. Deja, labai dažnai brangi gyvybės dovana yra niekinama. Kiek daug vaikų net neišvysta šviesos. Kiek daug jų miršta iš bado, negauna būtiniausios priežiūros, kenčia prievartą ir smurtą. Kiek daug prekybos žmonėmis aukų. Šią dieną, kurią Kristus mus išvadavo iš mirties vergijos, raginu asmenis, einančius politines pareigas, negailėti pastangų kovojant su prekybos žmonėmis rykšte, nenuilstamai dirbti, kad būtų išardyti išnaudotojų tinklai ir grąžinta laisvė aukoms. Tegul Viešpats paguodžia jų šeimas, ypač tas, kurios su baime laukia žinių apie savo artimuosius, ir tesuteikia joms suraminimą bei viltį.

Tegul Prisikėlimo šviesa nušviečia mūsų protus, teskatina atsiversti mūsų širdis, tepadeda mums suprasti, kokia brangi yra kiekvieno žmogaus gyvybė, kurią reikia priimti, saugoti ir mylėti.

Visiems džiugių Velykų!

2024 kovo 31, 12:22

Antifona „Regina Coeli“ (arba „Regina Caeli“) yra viena iš keturių Marijos antifonų (kartu su „Alma Redemptoris Mater“, „Ave Regina Coelorum“ ir „Salve Regina“).
Popiežius Benediktas XIV 1742 m. nurodė, kad ji turi pakeisti Viešpaties Angelą Velykų laikotarpiu, tai yra nuo Velykų sekmadienio iki Sekminių, ir kad turi būti kalbama stovint, tuo pabrėžiant pergalę prieš mirtį.
Kaip ir „Viešpaties Angelas“, ji kalbama triskart per dieną: auštant rytui, vidudienį ir saulei leidžiantis, idant visa diena būtų pašvęsta Dievui ir Marijai.
Pasak tradicijos, ši antifona siekianti dešimtąjį, o gal net šeštąjį amžių, tačiau plačiai ją imta naudoti tryliktajame amžiuje, kuomet ji buvo įrašyta į pranciškonų brevijorių. Ją sudaro keturi trumpi posmai, užbaigiami „Aleliuja“. Tikintieji kreipiasi į Mariją, Dangaus Karalienę, kviesdami ją džiaugtis Kristaus prisikėlimu.
Popiežius Pranciškus 2015 m. balandžio 6 d., rytojaus diena po Velykų, „Regina Coeli“ maldos proga patarė su kokiu vidiniu nusiteikimu turime šią maldą kalbėti:
„...kreipiamės į Mariją ir raginame ją džiaugtis, nes Tasai, kurį ji nešiojo įsčiose, prisikėlė, kaip buvo žadėjęs. Ir prašome josios užtarimo. Mūsų džiaugsmas yra Marijos džiaugsmo atspindys, nes jinai savo tikėjime saugojo ir saugo viską, ką Jėzus yra nuveikęs. Tad kalbėkime šią maldą kaip vaikai, kurie yra laimingi, nes jų Motina laiminga“.

Paskutiniai Vidudienio maldos susitikimai

Skaityk viską >