Viešpaties angelas. Įženkime į vidinę dykumą, pažinkime savo sielos „žvėris“

Vasario 18 dienos vidudienio maldos susitikime Šv. Petro aikštėje popiežius Pranciškus kalbėjo apie keturiasdešimt Jėzaus dienų dykumoje, kurias jis praleido gundomas šėtono, kartu su žvėrimis ir jam tarnaujančiais angelais (žr. Mk 1, 12–15). Gavėnios metu ir mes esame kviečiami įžengti į „dykumą“ – į savo vidinį pasaulį, įsiklausyti į širdį, prisiliesti prie tiesos. Šioje vidinėje dykumoje galime sutikti laukinių žvėrių ir angelų.

Laukiniai žvėrys – kas jie? Dvasiniame gyvenime jais galime vadinti netvarkingas aistras, kurios skaldo mūsų širdis ir bando jas užvaldyti. Jos mus vilioja, daug žada, bet, jei nesame atsargūs, jos gali mus suplėšyti į gabalus. Šiems sielos „žvėrims“ galime duoti vardus: įvairios ydos, nevaldomas turto geismas, įkalinantis mus išskaičiavimuose ir nepasitenkinime, malonumų tuštybė, pasmerkianti mus nerimui ir vienatvei, šlovės godumas, sukeliantis nesaugumo jausmą ir nuolatinį poreikį gauti patvirtinimą sau, lipti per kitų galvas, ir panašūs dalykai. Turime kovoti su šiais laukiniais „žvėrimis“, sutramdyti juos, nes kitaip jie praris mūsų laisvę. O kad pamatytume juos, kad suprastume, kokie jie yra ir susidurtume su jais, turime išeiti į dykumą. Gavėnia yra tam skirtas laikas.

Angelai yra Dievo pasiuntiniai, padedantys mums, darantys mums gera. Pagal sekmadienio Evangeliją, jie tarnauja – o tarnavimas yra visiška priešingybė minėtų aistroms tendencijai savintis. Kita vertus, angeliškos dvasios primena Šventosios Dvasios žadinamas geras mintis ir jausmus. Kai pagundos mus plėšo, gerieji dieviškieji įkvėpimai mums grąžina harmoningą vienybę: nuramina širdį, leidžia pajusti Kristaus skonį, „Dangaus skonį“. Taip į sielą sugrįžta tvarka ir ramybė, kuri yra aukščiau palankių ar nepalankių gyvenimo aplinkybių. Tačiau kad suvoktum Dievo įkvėptas mintis ir jausmus, reikia nuščiūti ir panirti į maldą. Gavėnia yra tam tinkamas metas.

Žengdami pirmuosius gavėnios kelionės žingsnius, užduokime sau du klausimus. Pirmas: kokios netvarkingos aistros, „laukiniai žvėrys“ siaučia mano širdyje? Mums naudinga juos atpažinti, pasakyti jų vardus, suprasti jų taktiką. O antrasis klausimas toks: ar norėdamas leisti Dievo balsui prabilti į mano širdį ir saugoti ją geriems dalykams, galiu kuriam laikui pasitraukti į „dykumą“ – skirti laiko tylai, maldai, adoracijai, Dievo žodžio klausymuisi?

Tegul Šventoji Mergelė, kuri saugojo Žodį ir neleido savęs paliesti piktojo pagundoms, padeda mums mūsų kelyje. (RK / Vatican News)