Trečiadienio katechezė: yda, dėl kurios atsisakome žmonių vardo
Ką apie tai mums sako Evangelija? Pirmasis Jėzaus stebuklas Kanos vestuvių puotoje atskleidžia jo palankumą žmogiškiesiems džiaugsmams: jis rūpinasi, kad puota baigtųsi gerai, ir dovanoja jaunavedžiams daug ir gero vyno. Savo tarnystėje Jėzus pasirodo kaip pranašas, kuris labai skyrėsi nuo Krikštytojo: jei Jonas prisimenamas dėl savo asketizmo – jis valgė tai, ką rasdavo dykumoje, tai Jėzus yra Mesijas, kurį dažnai matome prie stalo. Taip pat ir tada, kai tai kitų akyse atrodė skandalinga – Jėzus ne vien geranoriškas nusidėjėliams, bet ir valgo su jais, bendrauja su tais, kuriuos kiti atstumdavo.
Bet pasakojama ir apie kitas situacijas. Nors Jėzaus požiūris į žydiškus priesakus atskleidžia visišką jo paklusnumą Įstatymui, jis pasirodo supratingas savo mokiniams: kai jie supeikiami, nes išalkę per šabą prisirenka javų varpų, jis juos pateisina, primindamas, kad karalius Dovydas ir jo bendražygiai, būdami alkani, taip pat pažeidė priesaką (žr. Mk 2, 23–26).
Bet dar svaresnis yra kitas gražus palyginimas, kuriuo Jėzus nurodo naują principą: vestuvininkai negali pasninkauti, kol jaunikis yra su jais. Jie pasninkaus, kai jaunikis bus iš jų paimtas. Jėzus nori, kad mes džiaugtumės jo draugijoje. Tačiau jis taip pat kviečia dalyvauti jo kančioje, kuri taip pat yra mažutėlių ir vargšų kančia.
Dar vienas svarbus aspektas: Jėzus panaikina skirtumą tarp švaraus ir nešvaraus maisto, kuris buvo toks svarbus kai kuriose senovės pasaulio kultūrose. Iš tikrųjų, moko Jėzus, žmogų suteršia ne tai, kas įeina į jo vidų, bet tai, kas išeina iš jo širdies. Ir taip sakydamas jis visą maistą padarė švariu (žr. Mk 7, 19). Štai kodėl krikščionybė nekalba apie nešvarų maistą. Dėmesį turime sutelkti į vidų: ne į patį maistą, bet į mūsų santykį su juo.
Reikėtų iš naujo atrasti ir vertinti šį Jėzaus nustatytą blaivų ir nuosaikų santykį maisto atžvilgiu, ypač vadinamosiose turtingose visuomenėse, kuriose matome tiek daug disbalanso ir patologijų. Žmonės valgo per daug arba per mažai. Žmonės dažnai valgo vienumoje. Plinta valgymo sutrikimai: anoreksija, bulimija, nutukimas... Medicina ir psichologija visaip bando spręsti blogo santykio su maistu problemą.
Tai ligos, dažnai labai skausmingos, didžiuma atveju susijusios su psichikos ir sielos kančiomis. Kaip mokė Jėzus, blogi yra ne patys maisto produktai, bet mūsų santykis su jais. Mityba tam tikra prasme parodo vidų: polinkį į pusiausvyrą ar nesaikingumą, gebėjimą dėkoti arba arogantišką pretenziją į nepriklausymą nuo nieko, empatiją tų, kurie moka dalytis maistu su stokojančiaisiais, arba savanaudiškumą tų, kurie viską kaupia sau. „Pasakyk, kaip valgai, ir aš pasakysiu, kokia tavo siela.“
Senieji Bažnyčios tėvai rajumo ydą vadino „gastrimargija“ – šį terminą galima išversti kaip „pilvo pamišimas“. Tai yda, kuri apninka mūsų gyvybiškai svarbų poreikį – valgymą. Tarsi gyventume, kad valgytume, o ne valgytume, kad gyventume.
Socialiniu požiūriu rajumas galbūt yra pavojingiausia visai planetai yda. Nuodėmė to, kuris pasiduoda pagundai suvalgyti gabalėlį torto, viską susumavus, nedaro didelės žalos, tačiau godumas ir ėdrumas, su kuriuo per pastaruosius kelis šimtmečius įnikome į planetos gėrybes šioje pasaulio dalyje, kelia pavojų visų ateičiai. Mes gviešiamės visko, norime užvaldyti viską tuo metu, kai viskas buvo atiduota mūsų globai ir rūpesčiui. Štai kur didžioji nuodėmė, pilvo įniršis: atsisakome žmonių vardo, nes susitaikėme su kitu –„vartotojų“ – vardu. Net nepastebėjome, kad kažkas pradėjo mus taip vadinti. Buvome sukurti būti „eucharistiniais“ vyrais ir moterimis, gebančiais dėkoti ir santūriai naudoti žemės gėrybes, o tapome plėšrūnais. Dabar pradedame susivokti, kad ši „gerklės“, rajumo forma padarė daug žalos mums ir pasauliui. „Prašykime Viešpaties, kad mums padėtų būti santūriais ir kad jokia rajumo forma neužvaldytų mūsų gyvenimo. Amen“, – meldė popiežius. (RK / Vatican News)
