Popiežius: Zachiejaus ir Jėzaus žvilgsniuose – trumpa išganymo istorija

Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Jėzaus apsilankymą Jeriche ir Zachiejaus norą jį pamatyti. Ieškodamas Jėzaus, vyriškis įlipo į medį, kad matytų pro susirinkusią minią, o Jėzus, atėjęs į tą vietą, kur buvo Zachiejus, pažvelgė aukštyn į jį.

Anot popiežiaus, šiame Evangelijos pasakojime raktiniai žodžiai yra „pamatyti“ ir „ieškoti“. Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, troško pamatyti Jėzų (žr. Lk 19, 2). O jį sutikęs Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Analizuodamas Jėzų pamatyti norėjusio Zachiejaus žvilgsnį ir jo ieškojusio Jėzaus žvilgsnį, popiežius visų pirma kalbėjo apie Zachiejų.

Zachiejus, valdytojas, rizikavo tapti pajuokos objektu, kad pamatytų Jėzų. Jis užlipo į medį. Įsivaizduokime, kas būtų, jei, tarkime, ekonomikos ministras įliptų į medį, kad kažką pamatytų, pažymėjo popiežius. Anot jo, apibūdinimas, kad Zechiejus buvo žemo ūgio, gali reikšti, kad kaip muitininkas-nusidėjėlis jis jautėsi ir kaip menkas žmogus: jis ieškojo Jėzaus žvilgsnio, nors jo dar nepažinojo, ieškojo, kad jį išgelbėtų iš jo apgailėtinos būklės – leistų išbristi iš liūno, į kurį jis buvo įklimpęs.

„Tai svarbu: Zachiejaus atvejis moko, kad gyvenime niekuomet nebūna viskas prarasta. Visuomet galime atsisklęsti troškimui pradėti nuo pradžių, pradėti iš naujo, atsiversti“, – pažymėjo popiežius ir tęsė:

„Tėvas pasiuntė Jėzų, kad ieškotų pasiklydusiųjų. Priėjęs prie šilkmedžio, į kurį buvo įsikoręs Zachiejus, Jėzus pažvelgė aukštyn ir liepė tuojau nulipti, nes turįs pas jį apsilankyti.

Tai labai gražus vaizdas. Jis atskleidžia, kad, jei Jėzus turėjo pažvelgti aukštyn, reiškia, kad žvelgė į Zachiejų iš apačios. Tokia yra išganymo istorija: Dievas ne žvelgė iš aukšto, kad mus pažemintų ir teistų, bet, priešingai, jis žemai pasilenkė, kad mums numazgotų kojas, jis pažvelgė iš apačios, sugrąžindamas orumą. Atrodytų, kad Zachiejaus ir Jėzaus žvilgsniuose telpa visa išganymo istorija“, – pridūrė sekmadienio apmąstyme Pranciškus.

Popiežius ragino įsidėmėti, kad Dievas žvelgia ne į mūsų klaidų kupiną praeitį, o – su visišku pasitikėjimu – į tai, kuo galime tapti. Jis žvelgia kupinas meilės. Mes galime savęs klausti: kaip žvelgiame į save? Ar jaučiamės nepilnaverčiais ir nusiviliame, o gal būtent tada, kai jaučiamės kaip žemę pardavę, ieškome susitikimo su Jėzumi? Kaip elgiamės kitų, suklydusių ir nebemokančių pakilti iš savo klaidų purvyno, atžvilgiu: žvelgiame iš aukšto teisdami, pažemindami, atmesdami?

„Mes, krikščionys, turime žvelgti Kristaus žvilgsniu – jis gailestingai ir pasilenkęs apkabina, ieško pasiklydusių. Toks yra ir visuomet turi būti ir Bažnyčios žvilgsnis: visuomet žvelkime Kristaus, o ne kitą smerkiančiu žvilgsniu“, – sakė popiežius, kviesdamas kreiptis į Mergelę Mariją, nuolankią Viešpaties tarnaitę, į kurią jis pažvelgė, ir „jos prašyti, kad suteiktų naujo žvilgsnio į save ir į kitus dovaną“. (SAK / Vatican News)