Paieška

Vatican News

Trečiadienio katechezė. Bažnyčia meldžiasi ir moko melstis

„Bažnyčia yra didelė maldos mokykla. Daugelis iš mūsų išmoko sukalbėti pirmąsias maldeles ant tėvų ar senelių kelių. Galbūt saugome atsiminimus apie mamą ar tėtį, kurie mus mokė sukalbėti maldą prieš užmiegant. Dažnai per šiuos susikaupimo momentus tėvai gali išgirsti iš vaikų diskretiškų klausimų ir duoti jiems Evangelijos įkvėptų patarimų. Vėliau, brandos kelyje, įvyksta kitų susitikimų, su kitais maldos liudytojais ir mokytojais (žr. KBK, 2686–2687) Naudinga juos atsiminti“, – balandžio 14 dienos trečiadienio bendrojoje audiencijoje kalbėjo popiežius Pranciškus, tęsdamas katechezių apie maldą ciklą.

Parapijos ir kiekvienos krikščioniškos bendruomenės gyvenimas vyksta liturgijos ir bendruomeninės maldos ritmu. Tada galime suprasti, kad vaikystėje tokiu paprastu būdu gauta dovana yra dalis nepaprastai didelio ir turtingo paveldo, kurį verta vis geriau pažinti. Maldos rūbas nėra vienkartinis, jis keičiasi ir auga su mumis, taip pat krizių ir prisikėlimų momentais. Ne tik neįmanoma augti be krizių, krizės augina: kad augtume, būtina patekti į krizę. 

Malda yra tikėjimo kvėpavimas: augame tikėjime tiek, kiek išmokstame melstis. Po kai kurių gyvenimo įvykių suvokiame, kad be tikėjimo nebūtume atlaikę ir kad malda buvo mūsų stiprybė. Ne vien asmeninė, bet ir mūsų brolių bei seserų, mus lydinčių ir remiančių bendruomenine malda. 

Ir todėl Bažnyčioje nuolatos sužydi maldos bendruomenės ir grupės. Kai kurie krikščionys pajaučia kvietimą maldą padaryti pagrindiniu savo darbu. Bažnyčia apima vienuolynus, konventus, eremus, kuriuose gyvena Dievui pasišventę asmenys, šios vietos dažnai tampa dvasinės atgaivos centrais. Tai mažos oazės, kuriose dalijamasi intensyvia malda ir kiekvieną dieną kuriama broliška bendrystė. Tai gyvybinės ląstelės ne vien bažnytiniame, bet ir visuomenės audinyje. Pagalvokime apie vaidmenį, kurį suvaidino europietiškos civilizacijos gimimo ir vystymosi istorijoje, kitose kultūrose vienuolystė. 

Viskas Bažnyčioje gimsta maldoje ir auga per maldą. Kai priešas, piktasis, kovoja su Bažnyčia, visų pirma jis stengiasi užtvenkti jos maldos versmes. Pavyzdžiui, yra grupių, kurios siekia bažnytinių reformų, pokyčių bažnytiniame gyvenime. Jos organizuotos, puikiai matomos žiniasklaidoje. Tačiau jose nėra meldžiamasi. „Turime pakeisti tai, turime priimti šitai“... Pasiūlymai, diskusijos, žiniasklaidos pranešimai gali būti įdomūs, tačiau kur malda?

„Malda yra tai, kas atveria duris Šventajai Dvasiai, kuri įkvepia eiti pirmyn. Pokyčiai Bažnyčioje be maldos nėra Bažnyčios pokyčiai, tai tik grupės pokyčiai. Ir kai priešas, kaip minėjau, nori kovoti su Bažnyčia, tai daro nusausindamas jos šaltinius, trukdydamas melstis ir skatindamas siūlyti pokyčius be maldos“, – sakė popiežius Pranciškus. 

Kai malda nutrūksta, kurį laiką dar gali atrodyti, kad viskas eina pirmyn, kaip įprasta, iš inercijos, bet po kurio laiko Bažnyčia susivokia, kad tapo tik tuščiu kiautu, kad prarado kertinę atramą, kad nebeturi šilumos ir meilės šaltinio. 

Šventųjų, moterų ir vyrų, gyvenimas nėra lengvesnis už kitų, priešingai, jie susiduria su savo problemomis ir su kitų pasipriešinimu. Tačiau malda yra jų stiprybė, tarsi vanduo iš neišsemiamo motinos Bažnyčios šulinio. Malda maitina jų tikėjimo liepsną taip, kaip aliejus lempelės ugnį. Tokiu būdu jie eina pirmyn tikėdami ir vildamiesi. Šventieji, mažai verti pasaulio akyse, yra tie, kurie jį gina, ne pinigo ir galios, o maldos ginklais. 

Evangelijoje pagal Luką galima perskaityti, priminė popiežius Pranciškus, dramatišką Jėzaus klausimą, kuris visada verčia susimąstyti: „ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18, 8). Ar ras tik organizacijas, „tikėjimo verslininkų“ grupę, puikiai organizuotą, šelpiančią, darančią kitus dalykus. O tikėjimą? „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“

Šis klausimas užduotas po palyginimo apie būtinybę melstis ištvermingai, nenuilstamai. Galima apibendrinti, jog tikėjimo lempelė žemėje švies tol, kol joje bus maldos aliejaus. Tai maitina mūsų tikėjimą, užtikrintai palaiko mūsų varganą, silpną, nuodėmingą gyvenimą.

„Tai klausimas, kurį mes, krikščionys, turime sau užduoti: ar meldžiuosi? Ar meldžiamės? Kaip meldžiuosi? Kaip papūga ar širdimi? Ar meldžiuosi įsitikinęs, kad esu Bažnyčioje ir su Bažnyčia, ar savo idėjas, užgaidas paverčiu malda? Tai pagoniška, o ne krikščioniška malda. Pakartosiu: galima manyti, jog tikėjimo lempelė žemėje švies tol, kol joje bus maldos aliejaus“, – sakė popiežius.

„Toks yra esminis Bažnyčios uždavinys: melstis ir mokyti melstis. Karta iš kartos perduoti tikėjimo lempelę su maldos aliejumi. Tikėjimo lempelę, kuri apšviečia, leidžia pamatyti dalykus tokius, kokie jie yra. Ji šviečia tik su maldos aliejumi. Kitaip užgęsta. Be šios lempelės šviesos negalėsime matyti evangelizavimo kelio; ne vien tai, negalėsime matyti ir tikėjimo kelio; negalėsime matyti veidų brolių, prie kurių reikia prisiartinti ir kuriems reikia patarnauti; negalėsime apšviesti kambario susitikimams su bendruomene... Be tikėjimo viskas griūva, o be maldos tikėjimas užgęsta. Tikėjimas ir malda eina kartu. Todėl Bažnyčia, kuri yra bendrystės namai ir mokykla, taip pat yra tikėjimo ir maldos namai bei mokykla“, – sakė trečiadienio bendrosios audiencijos katechezėje popiežius Pranciškus. (RK / Vatican News)

2021 balandžio 14, 11:43