Cerca

Vatican News
Pranciškaus ir šventovių rektorių bei darbuotojų susitikimas Pranciškaus ir šventovių rektorių bei darbuotojų susitikimas  (Vatican Media)

Popiežius Pranciškus: kaip mums reikia šventovių!

Popiežiaus audiencija buvo lapkričio 27 dieną prasidėjusios Konferencijos šventovių rektoriams ir darbuotojams Romoje paskutinysis momentas. Konferenciją surengė Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba.

„Brangūs broliai ir seserys, laukiau šio momento, kuris man leidžia susitikti su visuose pasaulio regionuose išsibarsčiusių šventovių atstovais. Kaip mums reikia šventovių kasdieniame Bažnyčios kelyje! Tai vieta, kur mūsų tauta noriai susirenka paprastais būdais išreikšti savo tikėjimą, pagal nuo vaikystės išmoktas įvairias tradicijas. Daugeliu požiūrių mūsų šventovės yra nepakeičiamos, nes išlaiko gyvą liaudies pamaldumą, praturtindamos jį katechetine formacija, kuri palaiko ir stiprina tikėjimą, tuo pat metu maitina artimo meilės liudijimą“, – kalbėjo popiežius Pranciškus, kuris ketvirtadienį priėmė Tarptautinės šventovių rektorių ir darbuotojų konferencijos dalyvius.

Popiežius pasidalijo keliomis mintimis apie šventovių sielovadą ir gyvenimą.

 

„Pirmiausia galvoju apie priėmimo svarbą. Žinome, kad vis dažniau mūsų šventovėse lankosi ne organizuotos grupės, o pavieniai piligrimai arba savarankiškos grupelės, kurie leidžiasi į kelią, kad pasiektų šias šventas vietas. Ir liūdna, kad jiems atvykus, neretai po ilgo kelio, niekas neištaria pasveikinimo žodžio, nepriima kaip piligrimų. Negalima skirti didesnio dėmesio ūkiniams ar finansiniams reikalams, pamirštant, kad piligrimai svarbiau už tai. Kiekvienam turime leisti pasijausti tarsi namuose, tarsi ilgai lauktam šeimos nariui, kuris pagaliau atvyko“, – pažymėjo Šventasis Tėvas.

Pasak jo, daug žmonių lanko šventoves dėl vietinių tradicijų, dėl meno kūrinių, dėl didelio architektūros grožio. Juos tinkamai priėmus jų širdys būtų labiau linkusios atsiverti malonei.

„Draugiškas nusiteikimas yra vaisinga sėkla, kurią mūsų šventovės gali sėti piligrimų žemėje, ir taip leisti jiems vėl atrasti pasitikėjimą Bažnyčia, kuris kartais yra prarandamas dėl patirto abejingumo“, – pasakė Pranciškus.

„Šventovė pirmiausia yra maldos vieta. Didžioji dalis mūsų šventovių, – tęsė popiežius,– yra skirtos marijiniam pamaldumui.“

Jose Mergelė Marija išplečia savo motiniškos meilės rankas, kad kiekvieną išklausytų ir užtartų. Jausmai, kuriuos kiekvienas piligrimas jaučia širdies gelmėje, yra žinomi ir Dievo Motinai. Vienur ji guosdama šypsosi. Kitur verkia su verkiančiais. Trečiur kiekvienam pristato Dievo Sūnų savo glėbyje, kaip brangiausią motinos turtą. Menininkai, neretai įkvėpti iš aukštybių, mokėjo perteikti į kiekvieną giliai žvelgiantį Marijos žvilgsnį.

Kalbėdamas apie maldą šventovėse popiežius Pranciškus išskyrė du jos matmenis: bendruomeninį ir asmeninį. Abudu reikia puoselėti.

Bendruomeninė malda, Bažnyčios malda švenčiant sakramentus, leidžia pajusti išganymo veiksmingumą, pasijusti dalimi didesnės bendruomenės, kuri kiekviename žemės kampelyje išpažįsta tą patį tikėjimą, liudija tą pačią meilę ir gyvena ta pačia viltimi. Daug šventovių iškilo būtent dėl Mergelės Marijos prašymo regėtojui melstis, prisiminti Viešpaties Jėzaus prašymą melstis nenutrūkstamai ir visada išlikti budriems.

Šventovės taip pat turi padėti pavienių piligrimų maldai širdies gelmėje, tyloje, galbūt paprastais, vaikystėje išmoktais žodžiais ar gestais. Daug asmenų atvyksta į šventoves paprašyti malonės išbandymuose ir vėliau sugrįžta už ją padėkoti. Tokia malda šventoves padaro vaisingomis vietomis, nes liaudies pamaldumas yra maitinamas ir auga Dievo meilės pažinimu.

Paskutinis dalykas, kurio popiežius Pranciškus paprašė šventovių rektorių, sielovadininkų – kad šventovės būtų beribio gailestingumo vietos. Todėl „Gailestingumo durys“ per Gailestingumo jubiliejų buvo atvertos ir vyskupijų šventovėse.

„Kai yra patiriamas gailestingumas, jis tampa evangelizavimo būdu, nes gavusius gailestingumą paverčia gailestingumo liudytojais“, – sakė popiežius. Šventovėse ypač svarbi Susitaikymo sakramento praktika, taip pat šventų, gailestingų kunigų buvimas, padedantis iš tiesų susitikti su atleidžiančiu Viešpačiu. Panašiai, linkėjo jis, šventovės tebūnie spontaniškų ir dosnių gailestingumo darbų vietos. Vėliau jis pabrėžė: „Jei dvasininkas šventovėje nesugeba susitikti su Dievo tauta, tada būtų geriau, kad vyskupas jam skirtų kitą misiją, nes šiai šis dvasininkas nėra tinkamas. Kentės jis pats ir kentės tauta“.

Melsdamas Dievo Motinos užtarimo svarbiame šventovių sielovados darbe, popiežius prašė nepamiršti jose melstis ir už jį patį. (RK / Vatican News)

2018 lapkričio 29, 13:42