Cerca

Vatican News
Kristaus Karaliaus šventovė Lisabonoje Kristaus Karaliaus šventovė Lisabonoje 

Tarptautinė konferencija šventovių rektoriams ir darbuotojams

Šventovė yra „privilegijuota vieta evangelizacijai“ ir jei gebėsime įvertinti visus liaudies pamaldumo lobius, kurie slypi kiekvienoje šventovėje, suprasime, kad „tikroji piligrimystė“ bus grįžimas namo, nes patirtos malonės įsirėš į kasdienį žmonių gyvenimą. Taip arkivyskupas Rino Fisichella kreipėsi į šventovių rektorius ir darbuotojus, lapkričio 27 d. susirinkusius į Popiežiškajame Laterano universitete vykusią konferenciją „Šventovė – atviri vartai naujai evangelizacijai“.

Renginys vyko keliose vietose – Laterano universitete, Švč. Mergelės Marijos Didžiojoje bazilikoje, Apaštališkuosiuose rūmuose Vatikane.

 

Konferencijos organizatorius – Popiežiškoji naujojo evangelizavimo taryba. Jos vadovas arkivyskupas Fisichella susitikimo pradžioje pabrėžė, kad konferencijos tikslas – sukurti bendros veiklos ryšius, kad šventovės vis labiau taptų maldos ir atsivertimo vietomis, krikščioniško gyvenimo liudijimo formacijos erdve, artimo meilės centrais. Bendra veikla, kuri peržengtų fragmentiškumą, nuo kurio kenčia mūsų laikų kultūra. Kad šventovės taptų naujojo evangelizavimo vietomis, kurios grąžintų tikintiesiems įkvėpimą misijai, priklausymo bendruomenei jausmą. Tai veikla, žvelgianti į ateitį, kuri remiasi tradicijų turtais, slypinčiais kiekvienoje šventovėje. Tai istorija, kalbanti apie Dievo veikimą, Jo apsireiškimą, pagal kurį išaugo liaudies pamaldumas. Pasak arkivyskupo Fisichella, tai svarbus akcentas pastoracijai: Dievo pirmumas Bažnyčios gyvenime ir mūsų gyvenimuose. Dievas pasirenka vietą ir laiką apsireikšti. Mums belieka tyliai klausytis, kad jo žodžiai ir juos lydintys ženklai taptų išganymo įrankiu.

Ką daryti, kad šventovės taptų simbioze tarp evangelizacijos ir pastoracinės veiklos? Pasak arkivyskupo Fisichella, visų pirma reikia įvertinti kultūrą, kurioje pasireiškė dieviškumas, suprasti kultūrinį ir bažnytinį kontekstą, vertinti teologinį gyvenimą, kuris randamas krikščioniškų tautų pamaldume, ypač – tarp vargingai gyvenančių žmonių. Tad reikia padėti piligrimui naujai išpažinti tikėjimą per maldas, sakramentus. Nuodėmklausiai ir kunigai neturi „improvizuoti“, bet privalo gerai parengti homilijas. Šventovės turi būti pilnos artimo meilės – privilegijuota erdvė vargstantiems, ne tik pagalbos centras, bet ir vieta, kur pripažįstama išganančioji galia. (DŽ / Osservatore Romano)
 

2018 lapkričio 29, 15:06