Šv. Juozapato kankinystės 400 m. jubiliejaus iškilmės Vatikane
Šeštadienio, lapkričio 11 d., pavakare, Šv. Juozapato Kuncevičiaus bazilijonų ordino vyresnysis, protoarchimandritas t. Robertas Liseika OSBM, Vatikano bazilikoje vadovavo Didiesiems mišparams, kuriais pradėti šv. J. Kuncevičiaus kankinystės 400 metų jubiliejaus uždarymo renginiai. Mišparuose dalyvavo Sviatoslavas Ševčukas, Ukrainos Graikų Katalikų Bažnyčios vyriausias ganytojas, Gintaras Grušas, Vilniaus arkivyskupas, dvasininkai ir pasauliečiai iš įvairių kraštų, įskaitant Italijos ukrainiečių ir lietuvių bendruomenių atstovus.
Sekmadienio, lapkričio 12-osios, šv. Juozapato Kuncevičiaus liturginės šventės popietę, po popiežiaus Pranciškus vadovautos vidudienio maldos, didysis arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas vadovavo Šv. Juozapato Liturgijai Šv. Petro bazilikoje. Liturgiją koncelebravo Ukrainos ir Lietuvos katalikų vyskupai, įskaitant arkivyskupą Visvaldą Kulboką, apaštališkąjį nuncijų Kyjive. Liturgijoje dalyvavo Lietuvos Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen ir įvairių kraštų ambasadoriai prie Šventojo Sosto. Arkivyskupas Gintaras Grušas, Lietuvos vyskupų konferencijos ir Europos vyskupų konferencijų tarybos pirmininkas, liturgijos homilijoje kvietė atverti širdis dieviškosios malonės žybsniui, nuo kurio Juozapato Kuncevičiaus širdyje įsiplieskė dieviškosios meilės ugnis.
Pamokslininkas prisiminė, kad pats Juozapatas yra pasakojęs apie tai, kaip jo širdis užsidegė dieviškosios meilės liepsna. Juozapats, dar būdamas vaikas, su mama lankęsis cerkvėje, kur pamatęs daug gražių ikonų, o tarp jų – nukryžiuoto vyro paveikslą. Jis paklausęs jos, kas tai, nes nežinojo nieko apie Jėzaus Kryžiaus auką. Mama paaiškinusi, kad tai Jėzus, Dievo Sūnus, tapęs žmogumi dėl mūsų nuodėmių ir kentėjęs kaip nėra kentėjęs joks kitas žmogus. Būtent tada jis ir pajuto širdyje įsižiebusią Dievo meilės kibirkštį, nuo kurios iki pat gyvybės paaukojimo degė visas būsimo šventojo ir kankinio, veiklaus ganytojo ir nenuilstančio nuodėmklausio, Bažnyčios vienybės ir ištikimybės popiežiui apaštalo, gyvenimas.
Anot G. Grušo, šventojo kankinio ir vyskupo gyvenimas palietė daugelį Abiejų Tautų Respublikos tautų, įskaitant Ukrainos, Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos žmones, ir buvo kvietimas visus patraukti į vienybę Kristuje. Juozapato vyskupystės šūkis buvo Jėzaus testamentas iš šv. Jono Evangelijos: Kad visi būtų viena! Vilniaus arkivyskupas kalbėjo ir apie nūdienos pasaulyje iškilusius karų, migracijos ir kitų krizių sunkumus Ukrainoje ir kitur pasaulyje, pažymėdamas, kad būtent šv. Juozapato gyvenimas suteikia mums viltį, kad Viešpats gali kliautis kiekvienu iš mūsų kaip įrankiu savo Karalystei čia, žemėje, kurti, pradedant nuo mūsų širdžių ir imantis veiksmų mus supančiame pasaulyje.
Žmogaus atsiskyrimas nuo Dievo ir tautų susipriešinimas vienos prieš kitas yra blogio pasekmė. Dievas duoda savo taiką žmonijai, tačiau prašo, kad žmonės dalyvautų jo planuose. Tai Dievas, kuris, būdamas turtingas gailestingumu, kviečia žmogų ne tik priimti jo gailestingumą, bet ir kad jis pats būtų gailestingas taip, kaip jo dangiškasis Tėvas, sakė pamokslininkas.
Šv. Juozapatas nujautė, kad jį nužudys, nes jau ne kartą buvo patyręs pasikėsinimų į savo gyvybę. Jis kartą pasakė, jog žino, kad jį norima nužudyti, bet ir kad Bažnyčios tėvai buvo nužudyti dėl tiesos. Jis troško susivienyti su Kristaus kančia, o mirtis jam buvo galimybė galutinai susivienyti su Kristumi, pažymėjo arkivyskupas.
Mes atėjome pas šv. Juozapatą kaip pas užtarėją, mokytoją ir gyvenimo pavyzdį. Tad melskime Dievą, kad ir mūsų širdyse įsižiebtų ta pati šventojo širdį uždegusi dieviškoji kibirkštis, kuri taip liepsnotų meile priešams, kad siektume jų atsivertimo ir galėtume juos galutinai atvesti į Dievo meilę, kad visi būtų viena, paragino arkivyskupas G. Grušas, sekmadienį kreipdamasis į Šv. Juozapato liturgijos Vatikano bazilikoje dalyvius. (SAK / Vatican News)
