Vysk. A. Jurevičius: parsivešiu pasaulinės Bažnyčios nuotaiką ir patirtį
Pastarosiomis savaitėmis Vatikane vykusiuose posėdžiuose dalyvavo du vyskupai iš Lietuvos – Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, kuris atstovavo Europos vyskupų konferencijų tarybai, kurios pirmininkas jis yra, ir Lietuvos vyskupų konferencijai atstovavęs Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius, kuris koordinavo sinodinio kelio procesą Lietuvoje.
Vysk. Algirdas Jurevičius
Vyskupų konferencija man pavedė koordinuoti sinodinį kelią Lietuvoje, tačiau tai aš dariau tikrai ne vienas, buvo suburta komanda, buvo atstovų iš kiekvienos vyskupijos. Mes kartu rengėme pokalbius, susitikimus, medžiagą susitikimams. Labai dėkoju visai komandai, kuri puikiai dirbo. Lietuvoje ir parapijose, ir bendruomenėse, ir mokyklose, net ir kariuomenėje ir policijoje buvo rengiami sinodiniai susitikimai, kuriuose buvo aptarinėjamos sinodinės temos. Pats didžiausias įspūdis ir atgarsis iš žmonių – žmonės džiaugiasi, kad Bažnyčia nori jų kažko paklausti. Tačiau ne klausimai čia svarbu, bet tai, kad žmonės susitinka, kalbasi ir pateikia pasiūlymų, pageidavimų, įžvalgų. Tą kalbėjimosi ir klausymosi patirtį atsivežiau čia, į Romą, į Vatikaną, į šį Vyskupų sinodą. Čia irgi viskas vyksta panašiu metodu, tiktai temos yra suskirstytos, vadovaujamės Instrumentum laboris – darbo dokumentu. Jis turi keturis modulius, juos visus per šį Sinodą jau aptarėme ir dabar laukiame aptarimo vaisių.
Nors aš pirmą kartą dalyvauju Sinode, tačiau teko kalbėtis su kitais, kurie dalyvavo prieš tai buvusiame Sinode, ir jie sakė, kad dabar nuotaika visai kitokia. Už stalo sėdi kardinolas, sesuo vienuolė, moteris, pasaulietis vyras, kunigas, vyskupai. Ir visi mes diskutuojame lygiomis teisėmis. Taigi, sakytume, kad čia atradome Krikštą kaip bendrą pagrindą, per kurį visi turime krikščioniškąjį kilnumą. Nors ir yra svarbios tarnystės ar tarnybos Bažnyčioje, tačiau visgi Krikštas yra visa ko pagrindas. Hierarchiniai laiptai tikrai mums netrukdo susitikti, kalbėtis, išreikšti savo nuomonę, diskutuoti, net ginčytis. Tai yra nepaprastai svarbu Bažnyčioje.
Kaip paprastai apibrėži sinodiškumą? Jis juk reiškia daugiau negu vien mėginimą padaryti Bažnyčią demokratiškesnę įtraukiant pasauliečius į sprendimų priėmimo procesus...
Vatikano II Susirinkimas kalba apie Bažnyčią kaip apie Dievo tautą. Jeigu tai viena Dievo tauta, tuomet reiškia, kad kiekvienas jos narys yra svarbus. Mes savo grupelėje bandėme svarstyti ir nurodėme, kad reikia pagilinti tam tikros įtampos tarp hierarchinės Bažnyčios prigimties ir sinodinės Bažnyčios prigimties klausimą. Ir, jei žmogus klausia apie sinodiškumą, tai visų pirma reikia pasakyti, kad jis yra Bažnyčiai svarbus ir Bažnyčia nori išklausyti jo nuomonę. Bažnyčia nori jį išklausyti, bet taip pat nori jo nuomonę įvertinti plačiau, kolegialiai, sinodiškai aptarti ir kartu su popiežiumi nuspręsti.
Šis Sinodo etapas jau baigiasi, bet iš karto prasidės pasirengimai kitam etapui, kuris vyks 2024 m. spalį...
Vis dar yra redaguojamas galutinis šio Sinodo etapo dokumentas, kuris bus patvirtintas, pateiktas balsavimui šeštadienį, prieš Sinodo uždarymą. Kai tas dokumentas bus paskelbtas, apie jį vėl bus diskutuojama. Bus 11 mėnesių iki kitų metų susitikimo. Per tą laiką vyks diskusijos ir kontinentiniuose susitikimuose, be abejo, ir vyskupų konferencijose. Gal ir plačiau bus diskutuojama ir teikiami kažkokie pasiūlymai. Bažnyčia vėl stengsis taip pat sinodiškai tuos dalykus aptarti tam, kad būtų išlaikyta sinodinė dvasia.
Ką parsivešite iš šio susitikimo į Lietuvą?
Pasaulinės Bažnyčios nuotaiką ir patirtį, taip pat viltingą žinią, kad Lietuvoje nėra taip jau blogai. Kai išgirsti Azijos, Afrikos ar kitų kraštų krikščionių liudijimus, sužinai, kad krikščionys patiria ir diskriminaciją, ir persekiojimus, visokių apribojimų jų veiklai. Lietuvoje mes turime tikrai puikias sąlygas skleisti Dievo Evangeliją. Dėl to turime gyventi pagal ją, liudyti tikėjimą. Ir džiaugtis bei dėkoti Dievui už tas puikias galimybes, kurias turime, bet gal kartais ne visada vertiname.
