Benediktas XVI – popiežius tarp epochų

Josephas Ratzingeris – teologas, kardinolas, popiežius – niekada nenurimo stengdamasis aiškiai nustatyti, kas iš tiesų yra nauja. Visą gyvenimą jis ieškojo, tyrinėjo, kėlė klausimus. Apie tokias paieškas popiežius Benediktas XVI įdomiai kalbėjo vienoje savo paskutinių homilijų, komentuodamas pasakojimą apie tris išminčius, keliaujančius pas gimusį karalių. „Tie vyrai, kurie leidosi į nežinią, buvo neramios širdies žmonės. Juos skatino eiti pirmyn Dievo troškimas ir nerimas dėl pasaulio ateities. Jie nesitenkino stabiliomis pajamomis ir socialine padėtimi, troško ir ieškojo didesnių dalykų. Jie tikriausiai buvo gerai išsilavinę žmonės, išmanė žvaigždes ir greičiausiai taip pat buvo susipažinę su filosofų raštais. Jie norėjo ne tik daugiau žinoti, bet norėjo suprasti tai, kas svarbiausia – norėjo suprasti, kaip reikia gyventi, kad būtum tikru žmogumi. Dėl to jie norėjo žinoti, ar Dievas yra, kur ir koks jis yra; ar mes jam rūpime, ar galime jį sutikti. Ne tik žinoti norėjo. Jie norėjo atrasti visą tiesą apie mus, Dievą ir pasaulį. Geografinė kelionė išreiškė jų viduje vykstančią dvasinę kelionę, širdies piligrimystę. Jie ieškojo Dievo ir link jo keliavo, troško su juo susitikti“ (Viešpaties Apsireiškimo šventės homilija, 2013 m. sausio 6 d.).

Šiuos žodžius Josephas Ratzingeris galėjo taikyti ir sau pačiam. Nepaisant per gyvenimą parašytų daugybės knygų ir pasakytų kalbų, jis iki pat galo buvo nerimastingai ieškantis žmogus. Cituotoje homilijoje, sakytoje prieš pat pontifikato pabaigą, Benediktas XVI kalbėjo apie vidinę piligrimystę, kuri iš tiesų yra ne kas kita, kaip malda. Nes juk malda mus atplėšia nuo netikro patogumo ir pripildo širdį nenuilstančio dėmesingumo Dievui ir artimui. Šį nerimą iki pat galo jis išgyveno maldoje, nors ir pasitraukęs nuo žmonių  žvilgsnių, tačiau išlikęs ištikimas ir tvirtas.