Tikėjimas – vartai, pro kuriuos Dievas įeina į širdį
Krikščionių maldoje, ypač per adventą, dažnai skamba psalmės žodžiai: „Atsikelkite, vartai platieji, atsidarykite, senovinės durys, kad įžengtų Garbės karalius!“ (Ps 24, 7). Pasak Bažnyčios tėvų, ši psalmė kalba apie tikėjimą, kuris ir yra vartai į žmogaus širdį. Jei atversime tikėjimo duris, Dievas įeis į mūsų širdį.
Apaštalų darbuose skaitome, kad per Kristų Dievas atvėrė pagonims tikėjimo vartus (plg. Apd 14, 27). Pasak pamokslininko, atėjus Kristui, tikėjimo srityje įvyko kokybinis šuolis. Pasikeitė ne tik tikėjimo praktikavimo būdai, bet ir turinys. Krikščionių tikėjimas – tai ne tik bendras tikėjimas į Dievą, bet ir tikėjimas į Kristų, gimusį, mirusį ir prisikėlusį dėl mūsų. Tad jei tikėjimas į Kristų mus išgelbsti, tai ką galvoti apie visus tuos, kurie neturi galimybės į jį tikėti? Tai mūsų dienomis labai aktualus klausimas, nes juk gyvename religiškai pliuralistinėje visuomenėje. Anksčiau galiojo taisyklė Extra Ecclesiam nulla salus – už Bažnyčios ribų nėra išganymo. Šiandien taip nebėra. Jau kurį laiką vyksta religijų dialogas, grindžiamas savitarpio pagarba ir kiekvienos iš jų vertybių pripažinimu. Katalikų Bažnyčioje šio naujo požiūrio atskaitos taškas yra Vatikano II Susirinkimo deklaracija Nostra aetate. Panašios nuomonės laikosi visos tradicinės krikščionių Bažnyčios. Įsivyravo įsitikinimas, kad nekrikščionys taip pat gali būti išganyti.
Toks įsitikinimas, pasak popiežiaus pamokslininko, yra grindžiamas Šventuoju Raštu. Evangelijoje ir Pauliaus laiškuose teigiama, kad tas, kuris nepažįsta Kristaus, bet elgiasi pagal savo sąžinę (Rom 2, 14–15) ir daro gera savo artimui (Mt 25), yra priimtinas Dievui. Apaštalų darbuose iš Petro lūpų girdime tokį pareiškimą: „Dievas nėra šališkas. Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 34–35). Tačiau toks įsitikinimas remiasi ne tik tais pozityviai dalykais, kurių galime aptikti kitose religijose, bet visų pirma „daugeriopa Dievo malone“ (1 Pt 4, 10). (jm / Vatican News)
