Paieška

Vatican News
Kardinolas Michael Czerny Kardinolas Michael Czerny 

Kardinolas M. Czerny apie sinodiškumą

Sinodiškumas yra ne tiktai sprendimų procesas, bet ir pamatinis bažnytinės tapatybės bruožas, rašo kardinolas Michael Czerny, Šventojo Sosto Migrantų ir pabėgėlių žinybos vadovas, jėzuitų leidžiamame žurnale „La Civiltà Cattolica“.

Sinodiškumas yra būdas, kuriuo Bažnyčia sutelkia bendrai atsakomybei visus savo narius, stiprina charizmas ir tarnystes, gilina broliškos meilės ryšius. Ji grindžia šį nusistatymą Vatikano II Susirinkimo dogmine konstitucija „Lumen gentium“. Šiame Susirinkimo dokumente naujai suvokiama pasauliečių vaidmens Bažnyčios gyvenime svarba, mat pasauliečiai yra pašaukti dalyvauti vadovavime Bažnyčiai atsižvelgiant į jiems būdingus tikslus, vaidmenis ir būdus.

Ir tai dar ne viskas. Jei kolegialumas konkrečiai saisto vyskupo tarnystę, sinodiškumo sąvoka yra kur kas platesnė, reiškia visos Dievo tautos dalyvavimą ir rūpinimąsi Bažnyčios gyvenimu ir misija. Popiežius Pranciškus būtent šią prasmę suteikia žodžiui sinodas. Tai ne tik bažnytinė struktūra, bet ir regima bendrystės išraiška, brolystės Bažnyčioje vykdymas, kuriame dalyvauja ir prie kurio asmeniškai prisideda visi pakrikštytieji.

Michael Czerny priminė popiežiaus Pranciškaus žodžius, jog „sinodiškumas yra ėjimas kartu, kurio Dievas laukia iš trečiojo tūkstantmečio Bažnyčios“, Bažnyčios, kuri kaip apversta piramidė „suderina visų – Dievo tautos, vyskupų kolegijos, Petro įpėdinio – veikimą“. Šią sampratą popiežius paryškino apaštališkajame paraginime „Evangelii gaudium“, kuriame sinodiškumą aiškina kaip būtiną Bažnyčios misionieriškumo sąlygą. Bažnyčia turi labiau remtis pasauliečiais, ypač kultūros ir socialinio sambūvio sferose. M. Czerny priminė ir šv. J. H. Newmano pastabą, jog Bažnyčia be pasauliečių atrodytų keistai. Autorius pripažino, jog didesniam pasauliečių įtraukimui vis dar trukdo atitinamos formacijos stoka ir klerikalizmas, pasauliečius nustumiantis į pavaldinio vaidmenį. Šias kliūtis būtina įveikti, nes bendra visos Dievo tautos atsakomybė  už Bažnyčios misiją reikalauja aktyvesnio pasauliečių dalyvavimo.

Kitas svarbus sinodiškumo įgyvendinimo įrankis yra „apsisprendimas už vargšus“. Tai ne sociologinis, bet teologinis pasirinkimas, nes jis sugrąžina prie išganingojo Dievo veikimo. Šį apsisprendimą, kuris labai tolimas naiviai geradarystei, reikia pripažinti kaip sudėtinę Vatikano II Susirinkimo pradėtų permainų dalį. Anuomet tikinta, jog Bažnyčia turi pereiti nuo karitatyvinės pagalbos, pagal kurią vargstantysis tėra pagalbos veiksmų objektas, iki jo, kaip Dievo tautos nario ir už save atsakingo subjekto, pripažinimo. Kalbėdamas apie tai popiežius Pranciškus patikino, jog reikia siekti tikro ir konkretaus vargšų, migrantų ir pabėgėlių integravimo ir prašė nenuleidinėti pagalbos programų iš viršeus, bet pripažinti šiuos žmones kaip aktyvius evangelizavimo veikėjus. Susitikimas su vargšu yra proga leisti evangelizuoti pačiam Kristui, rašo M. Czerny.

Kardinolas priminė, kad dėmesingumas vargšų reikalams glaudžiai susijęs su rūpinimusi kūrinija. „Viskas susiję“, –  sakoma popiežiaus Pranciškaus enciklikoje „Laudato si’“. Tačiau, ką daryti, kad sinodiškumas Bažnyčioje augtų? Kardinolas siūlo „pradėti atsivertimo procesus“, atsiverti „įtraukiai bendrystei“, kuri apimtų visus Dievo tautos narius, ypač vargstančiuosius. Pasak M. Czerny, jei vieni kitų nepriimsime, struktūros ir įrankiai nesugebės pasiekti tikslo, kuriam jie buvo sukurti. (SK / La Civiltà Cattolica / Vatican News)

2021 sausio 03, 11:49