Laterano paktai ir dvigubas Šventojo Sosto ir Italijos Respublikos jubiliejus
Šventasis Sostas per Italijos susivienijimą neteko ne tik didžiulių teritorinių plotų Apeninų pusiasalyje, bet ir senosios sostinės Romos. Italijos karalystei paskelbus Romą savo sostine, Vatikane užsidaręs popiežius pasiskelbė esąs Italijos kalinys, o Italijos karalių, įkurdintą buvusiuose popiežiaus rūmuose Kvirinale, laikė uzurpatoriumi. Kilo vadinamasis „Romos ginčas“.
Šventojo Sosto nuogąstavimas dėl senosios Bažnyčios valstybės pabaigos ir istorinės Romos netekties tęsėsi dešimtmečius, iki kol 1929 metais rasta abi puses tenkinanti Šventojo Sosto ir Italijos geros kaimynystės santykius reguliuojanti Laterano paktų formulė, vėliau įrašyta į Italijos Respublikos konstituciją. Kai kas Šventajame Soste dar daug metų krimtosi dėl teritorinio suverenumo praradimo, tačiau ne visi. Kai kas iš aukštų Vatikano hierarchų įžvelgė ir teigiamus senosios bažnytinės valstybės netekties aspektus. Vienas iš tokių buvo Vatikano valstybės sekretoriate tarnavęs kardinolas Giovanni Battista Montini.
Kardinolas Montini, vėliau tapęs popiežiumi, Vatikano antrojo susirinkimo išvakarėse, 1962 metų spalio 10 dieną, lankydamasis Romos merijoje pasakė svarbią kalbą, nubrėždamas naują abipusių Italijos ir Šventojo Sosto santykių viziją:
„Šiandien sunku ir net skaudu suvokti aistras, kurios taip jaudino ir apkartino anų laikų ir vėlesnių metų poslinkius. Tarsi kažko būtų trūkę pirmajame Italijos formavimosi laikotarpyje, be kitų dalykų jos vidinės vienybės, dvasinio turtingumo, patriotiško žmogiškumo, galimybės šalinti visuomenės nelygybės problemą, įvesti naują tvarką nepaisant maištų ir stiprių priešiškų srovių. Mūsų laimei, radome tenkinantį sprendimą istoriniu 1929 metų susitaikymo aktu ir vėliau Italijoje atkurta laisve ir demokratija.“
Pasak Montini, Laterano paktai, 1929 metais padėję galutinį tašką XIX a. Popiežiaus valstybės nesutarimams su Italijos Karalyste dėl Italijos susivienijimo, nulėmusio Popiežiaus valstybės žlugimą, išvadavo Bažnyčią iš pernelyg didelės naštos ir keblumo; jis paskatino bažnytinių institucijų ir teisės reformų procesą, leidusį ryškiau iškelti Bažnyčios institucijų dvasinius siekius, o pasaulio akyse, ypač tarptautinei bendruomenei, leido pamatyti išskirtinę Šventojo Sosto tikrovės prigimtį, nebeslegiamą teritorinio suverenumo dviprasmiškumo varžtų.
Laterano paktai 1929 metais pripažino Vatikano miesto valstybę ir visiškai užtikrino Šventojo Sosto galimybes plėsti savo misiją pasaulyje. Pagal 1984 metais pasirašytus konkordato sutarties papildymus, Katalikų Bažnyčiai Italijoje pripažinta visiška laisvė puoselėti savo pastoracinę, švietėjišką, kartitatyvinę evangelizavimo ir šventumo ugdymo misiją, taip pat ir laisvė burtis, viešai puoselėti kultą, įgyvendinti Bažnyčios magisteriumą, patarnauti dvasiškai ir vykdyti jurisdikciją bažnytinėje sferoje. (SAK / VaticanNews)
