Paieška

Vatican News
Kardinolas Sergio Obeso Rivera Kardinolas Sergio Obeso Rivera 

Mirė kardinolas Sergio Obeso Rivera

Meksikietis kardinolas Sergio Obeso Rivera, Chalapo arkivyskupas emeritas, mirė sekmadienį, rugpjūčio 11 dieną. 87 metų kardinolas bus palaidotas antradienį Meksikos rytinės Verakruso valstijos sostinės Chalapo katedroje.

Popiežius Pranciškus arkivyskupą paskyrė kardinolu už nuopelnus Bažnyčiai 2018 metų gegužės 20 dieną, kartu su trylika kitų Bažnyčios hierarchų.

Meksikos Bažnyčioje kardinolas Obeso Rivera kelis dešimtmečius buvo vienas iš pagrindinių hierarchų. Jį vyskupu išrinko Paulius VI 1971 metais, paskirdamas Papantlos ganytoju, tačiau po poros metų jaunam vyskupui pavedė koadiutoriaus pareigas gimtajame Chalape. Jis vadovavo arkivyskupijai 33 metus. Šiuo laikotarpiu arkivyskupas buvo vienas iš pagrindinių episkopato narių: tris kadencijas ėjo Meksikos vyskupų konferencijos pirmininko pareigas, tarp šių kadencijų pertraukose ėjo kitas vadovaujančias pareigas: tris kadencijas buvo episkopato Dvasininkijos komisijos pirmininkas ir dvi kadencijas Socialinės pastoracijos komisijos pirmininkas.

Meksikos Bažnyčia atsimena velionį kardinolą dėl jo indelio į Meksikos taiką ir susitaikinimą. Arkivyskupas dalyvavo vyriausybės ir zapatistų išsivadavimo armijos derybose, kurių dėka 1996 metais pasirašytas San Andres susitarimas dėl Meksikos čiabuvių teisių ir kultūros. Chalapo arkivyskupas daug prisidėjo atkuriant devynioliktajame amžiuje nutrauktus Šventojo Sosto ir Meksikos valstybės ryšius, kai buvo rengiamos naujos normos dėl Meksikos konstitucijos 130 straipsnio, reglamentuojančio istorinį valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principą.

Sergio Obeso Rivera atmenamas taip pat už įnašą į Meksikos vyskupų dangiškojo globėjo vyskupo Rafael Guizar Valencija iškėlimo į altorių garbę. Kardinolo iniciatyva 1951 buvo pradėta beatifikacijos byla. 1995 metais popiežius Jonas Paulius II vyskupą Guizar paskelbė palaimintuoju; 2006 metais popiežius Benediktas XVI – šventuoju.

Arkivyskupas paskirtas kardinolu tik prieš metus, tačiau su Roma jį siejo gilus ryšys nuo studentavimo laikų. Jis buvo 1954 m. įšventintas į kunigus Romoje, kur studijavo Popiežiškojoje Lotynų Amerikos kolegijoje. Arkivyskupas priėmė popiežių Joną Paulių II 1990 metais, per antrąją iš jo penkių apaštališkųjų kelionių į Meksiką, su popiežiumi aukojo šv. Mišias Verakruse.

2007 metais tapęs emeritu jis gyveno Chalapo arkivyskupijoje, toliau aktyviai dalyvavo Bažnyčios gyvenime, aukojo Mišias, krikštijo vaikus, dažnai buvo kviečiamas vadovauti kunigų rekolekcijoms.

„Jėzus mokė mus nejausti neapykantos tiems, kurie mąsto kitaip nei mes ar mus skriaudžia. Mes turime išlikti ištikimi savo tikėjimui ir išlaukti to momento, kai tiesa mus išlaisvins. Nors Verakrusas išgyvena ne patį geriausią laikotarpį, bet mes, kaip krikščionys, turime kurti valstybę, kur žmonės šypsotųsi, net jei džiaugsmo šaltiniai ateina iš senųjų civilizacijų“, – pasakė arkivyskupas emeritas Sergio Obeso Rivera 2018 metais po pranešimo apie numatomą jo skyrimą kardinolu.

Kardinolas kalbėjo apie dramatišką smurto persmelktą situaciją Verakruso valstijoje, katalikų tikinčiųjų patiriamus išpuolius ir pastangas neteisingumo kontekste ginti žmonių teises.

Sužinojęs apie tai, kad jis yra tarp 14 naujų popiežiaus Pranciškaus skiriamų kardinolų, arkivyskupas Sergio Obeso Rivera sakė, kad suteikdamas kardinolystę už nuopelnus „popiežius Pranciškus nori pasakyti man: toliau tarnauk Bažnyčiai savo dovanomis“.

Tikras autoritetas – tai pasilenkti prie kito žmogaus

Viešpats nori, kad jo mokinių žvilgsniai ir širdys matytų tai, kas svarbu, pasakė popiežius Pranciškus 2018 birželio 28 dieną kreipdamasis į naujus kardinolus. Jis nenori, kad mokinių bendruomenė gaišintų laiką tuščioms diskusijoms ir būtų susitelkusi tik į save. Kokia prasmė laimėti visą pasaulį, jei mes patys esame sugedę? Kokia prasmė laimėti visą pasaulį, jei mus pačius smaugia intrigos, atimančios vaisingumą iš mūsų širdžių ir darbų? Kažkas teisingai pastebėjo, sakė popiežius, kad Jėzaus mokinių diskusija dėl to, kuris svarbesnis, panaši į rūmų ir bažnytinių kurijų intrigas.

Jėzus mus moko, kad visada reikia ir reikės atsivertimo, širdies perkeitimo, Bažnyčios reformos, kad turime liautis žiūrėję savo naudos, o rūpintis tuo, ko nori Tėvas. Turime atsiversti iš savo nuodėmių, egoizmo, nebūti patys sau tikslas, bet brandinti ištikimybę, pasiryžimą vykdyti misiją. Ypač tiesos valandomis, mūsų broliams sunkiomis akimirkomis turime būti pasirengę jiems padėti, juos palydėti, priimti kiekvieną, neatstumti dėl to, kad per siauri mūsų akiračiai ar dar blogiau – kad esame užsiėmę kalbomis ar mintimis apie tai, kuris iš mūsų svarbesnis. Jei užmirštame misiją, sakė popiežius, jei išleidžiame iš akių konkrečius brolių veidus, mūsų gyvenimas tampa uždaras, mus pradeda slėgti nuoskaudos, liūdesys ir šleikštulys. Vis mažiau vietos lieka kitiems, bendruomenei, vargstantiesiems, Viešpaties balsui.

„Tarp jūsų yra ne taip! […] Kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebus visų vergas“ (Mk 10, 43.44).  Kiekvieną dieną turime giedoti laiminimo ir šlovinimo giesmę. Viešpats mus ragina niekada neužmiršti, kad Bažnyčios autoritetas didėja tuomet, kai mes sugebame ugdyti kito žmogaus orumą, patepti jį balzamu, gydyti žaizdas ir žadinti viltį. Esame čia, sakė popiežius, dėl to, kad esame siunčiami nešti gerąją naujieną vargdieniams, skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo, vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų (plg. Lk 4, 18–19).

Brangieji broliai naujieji kardinolai! – kreipėsi popiežius. Keliaujame į Jeruzalę ir Viešpats eina priekyje, mums primindamas, kad tikra valdžia, tikras autoritetas – tai pasilenkti prie kito žmogaus ir jam tarnaujant tarnauti Kristui. Didžiausia garbė, kokios galime siekti, ir didžiausias paaukštinimas, kokio galime sulaukti, – tai tarnavimas Kristui tarnaujant tikinčiai Dievo tautai, alkstantiems, užmirštiems žmonėms, kaliniams, ligoniams, kenčiančiams nuo priklausomybių, apleistiesiems, visiems konkretiems žmonėms su jų istorijomis ir viltimis, lūkesčiais ir nusivylimais, kančiomis ir žaizdomis. Tik šitaip mūsų ganytojiškas autoritetas turės skonį ir nebus kaip „žvangantis varis ir skambantys cimbolai” (1 Kor 13, 1). Nė vienas neturime jaustis už ką nors viršesni. Į nė vieną žmogų negalime žiūrėti iš viršaus. Iš aukšto žemyn galime žiūrėti tik tuomet kai padedame žmogui atskelti. (SAK / Vatican News)

2019 rugpjūčio 12, 15:57