Paieška

Vatican News
Viešpats tiems, kurie juo seka, žada naujo gyvenimo džiaugsmą Viešpats tiems, kurie juo seka, žada naujo gyvenimo džiaugsmą  (AFP or licensors)

Popiežius Pranciškus: drąsa rizikuoti dėl Dievo pažado

Popiežius Pranciškus 56 Pasaulinės maldos už pašaukimus dieną ragina prašyti Viešpatį, kad jis atskleistų mums savo meilės planą mūsų gyvenimui ir suteiktų drąsos rizikuoti kelyje, kurį mums parengė nuo amžių.

Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusiais metais spalio mėnesį intensyviai ir vaisingai išgyvenome jaunimui skirtą Sinodą, o Panamoje neseniai šventėme 34-ąją Pasaulio jaunimo dieną. Tie du svarbūs įvykiai leido Bažnyčiai įsiklausyti į Šventosios Dvasios balsą, taip pat į jaunų žmonių gyvenimą, jų klausimus, juos varginančius sunkumus ir jų puoselėjamas viltis.

Remdamasis tuo, kuo dalijausi su jaunais žmonėmis Panamoje, šią Pasaulinę maldos už pašaukimus dieną noriu apmąstyti, kaip Viešpaties pašaukimas daro mus pažado nešėjais ir tuo pačiu metu reikalauja iš mūsų drąsos rizikuoti drauge su Juo ir dėl Jo. Norėčiau trumpai aptarti tuos du aspektus – pažado ir rizikos, – drauge su jumis apmąstydamas evangelinę sceną, kur pasakojama apie pirmųjų mokinių pašaukimą prie Galilėjos ežero (Mk 1, 16–20).

Dvi brolių poros – Simonas ir Andriejus bei Jokūbas ir Jonas – atlieka savo kasdienį žvejų darbą. Ši sunki profesija išmokė juos pažinti gamtos dėsnius, kurie kartais tapdavo iššūkiu pučiant priešingam vėjui ar bangoms blaškant valtį. Kartais už vargą atlygindavo gausus žūklės laimikis, o kartais visos nakties triūso nepakakdavo, kad tinklai būtų pilni, ir jiems tekdavo grįžti į krantą nuvargusiems ir nusiminusiems.

Tai įprastinės gyvenimo sąlygos, kai kiekvienas iš mūsų vadovaujasi širdyje puoselėjamais troškimais, įsitraukia į veiklą, kuri atrodo būsianti vaisinga, leidžiasi į daugelio galimybių pilnas „marias“, ieškodamas teisingos krypties, patenkinsiančios laimės troškimą. Kartais galime pasidžiaugti gera žūkle, tačiau kai kada tenka apsiginkluoti drąsa ir suvaldyti bangų blaškomą valtį ar išgyventi nusivylimą pamačius, jog tinklai liko tušti.

Panašiai kaip kiekvieno pašaukimo istorijoje, ir šiuo atveju įvyksta susitikimas. Praeidamas Jėzus pamato tuos žvejus ir prisiartina... Taip įvyko, kai sutikome žmogų, su kuriuo pasirinkome dalytis santuokiniu gyvenimu, arba tuomet, kai pajutome pašvęstojo gyvenimo patrauklumą: patyrėme susitikimo nuostabą ir tą akimirką išgyvenome džiaugsmo pažadą, galintį pasotinti mūsų gyvenimą. Taigi tą dieną prie Galilėjos ežero Jėzus atėjo susitikti su tais žvejais įveikdamas „normalumo paralyžių“ (Homilija 22-osios Pasaulinės pašvęstojo gyvenimo dienos proga, 2018 m. vasario 2 d.). Ir tuoj pat jiems pažadėjo: „Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17).

Viešpaties pašaukimas nėra Dievo kišimasis į mūsų laisvę; tai nėra „narvas“ ar mums uždėta našta. Priešingai, tai meilinga iniciatyva: Dievas ateina susitikti su mumis ir pakviečia mus įsitraukti į nuostabų projektą, kurio dalyviais nori mus padaryti parodydamas mums platesnių marių perspektyvą ir ypač gausų žūklės laimikį.

Dievas trokšta, kad mūsų gyvenimas nebūtų įkalintas tame, kas banaliai akivaizdu, nebūtų įtrauktas į kasdienių įpročių rutiną ir neliktų pasyvus akivaizdoje tų sprendimų, kurie galėtų jam suteikti prasmės. Viešpats nenori, kad mes pasiduotume gyvendami tik šia diena ir manydami, jog iš esmės nėra nieko, dėl ko būtų verta aistringai angažuotis. Jis nenori, kad užslopintume vidinį nerimą ieškodami naujų navigacijos krypčių. Jis kartais leidžia mums patirti „stebuklingą laimikį“ būtent todėl, kad suvoktume, jog kiekvienas – skirtingais būdais – esame pašaukti į kažką nuostabaus, kad gyvenimas neturi būti įpainiotas į beprasmybės tinklus ir į tai, kas atbukina širdį. Taigi pašaukimas yra kvietimas nepasilikti ant kranto su tinklais rankose, bet sekti paskui Jėzų keliu, kurį jis paruošė mūsų laimei ir mus supančių žmonių gėriui.

Žinoma, priimti šį pažadą reikia drąsos, pasirinkimo rizikos. Pirmieji mokiniai, pajutę esą pašaukti dalyvauti didesnėje svajonėje, „tuojau palikę tinklus <...> nuėjo su juo“ (Mk 1, 18). Tai reiškia, kad priimdami Viešpaties pašaukimą turime angažuotis visu savimi, rizikuoti susidurti su naujais iššūkiais. Reikia palikti visa, kas nori mus pririšti prie mažos valtelės ir trukdo galutinai apsispręsti; reikia drąsos, energingai žadinančios mus rasti Dievo mūsų gyvenimui numatytą planą. Iš tiesų, atsistoję prieš plytinčią pašaukimo jūrą, negalime sau leisti taisyti tinklus valtyje, kuri teikia mums saugumą, bet turime pasitikėti Viešpaties pažadu.

Pirmiausia mąstau apie pašaukimą į krikščioniškąjį gyvenimą, kurį visi gauname drauge su Krikštu ir kuris mums primena, jog mūsų gyvenimas ne atsitiktinumo vaisius, o dovana būti Viešpaties mylimais vaikais, susibūrusiais didžiulėje Bažnyčios šeimoje. Būtent bažnytinėje bendruomenėje gimsta ir plėtojasi krikščioniškasis gyvenimas, ypač per liturgiją, įvedančią mus į Dievo žodžio klausymą ir sakramentų malonę; čia nuo mažumės būname supažindinami su maldos menu ir brolišku dalijimusi. Bažnyčia yra mūsų motina būtent todėl, kad gimdo mus naujam gyvenimui ir veda pas Kristų. Todėl turime ją mylėti ir tuomet, kai matome ant jos veido trapumo ar nuodėmės raukšles, taip pat privalu įnešti savo indėlį darant ją vis gražesnę ir skaistesnę, kad ji liudytų Dievo meilę pasaulyje.

Krikščioniškasis gyvenimas reiškiasi tais sprendimais, kurie teikia konkrečią kryptį mūsų asmeninės kelionės maršrutui, taip pat prisideda prie Dievo karalystės ugdymo visuomenėje. Turiu omenyje sprendimą Kristuje sudaryti santuoką ir kurti šeimą, taip pat kitus pašaukimus, susijusius su darbu ir profesiniu gyvenimu, angažavimąsi gailestingumo ir solidarumo srityje, politines bei visuomenines pareigas ir panašius dalykus. Tai pašaukimai, darantys mus žmonėmis, nešiojančiais gėrio, meilės ir teisingumo pažadą, skirtą ne tik mums patiems, bet ir visuomeninėms bei kultūrinėms mūsų gyvenimo situacijoms, kur reikia drąsių krikščionių ir autentiškų Dievo karalystės liudytojų.

Susitikęs su Viešpačiu kai kas gali pajusti susižavėjimą pašaukimu į pašvęstąjį gyvenimą arba į sakramentinę kunigystę. Tai atradimai, kurie kelia entuziazmą, o drauge gąsdina, nes jaučiame esą pašaukti tapti „žmonių žvejais“ Bažnyčios valtyje, visiškai paaukodami save ir įsipareigodami ištikimai tarnauti Evangelijai ir broliams. Tas sprendimas drauge neša riziką viską palikti ir sekti Viešpačiu, visiškai jam pasišvęsti ir tapti jo bendradarbiu. Tokį apsisprendimą gali apsunkinti daugelis vidinių prieštarų; taip pat labai sekuliarizuotoje aplinkoje, kur atrodo, kad nebeliko vietos Dievui ir Evangelijai, galime netekti drąsos ir išgyventi „vilties nuovargį“ (Homilija Mišiose kunigams, pašvęstiesiems ir bažnytinių judėjimų nariams pasauliečiams, Panama, 2019 m. sausio 26 d.).

Vis dėlto nėra didesnio džiaugsmo, kaip rizikuoti gyvenimu dėl Viešpaties! Ypač jums, jaunuoliai, norėčiau pasakyti: nebūkite kurti Viešpaties pašaukimui! Jeigu jis kviečia jus į tą kelią, neįkelkite irklų į valtį, bet pasitikėkite juo. Nepasiduokite baimės užkratui, paralyžiuojančiam Viešpaties siūlomų aukštų viršūnių akivaizdoje. Visuomet atminkite, jog Viešpats tiems, kurie palieka valtį bei tinklus ir juo seka, žada naujo gyvenimo džiaugsmą, pripildantį širdį ir pagyvinantį kelią.

Brangūs bičiuliai, ne visuomet lengva atpažinti savo pašaukimą ir tinkamai nukreipti savo gyvenimą. Todėl būtinas atnaujintas visos Bažnyčios – kunigų, vienuolių, sielovadininkų, ugdytojų – angažavimasis, kad ypač jaunimui būtų suteikta išklausymo ir įžvalgos galimybė. Reikia jaunimo ir pašaukimų sielovados, kuri padėtų atskleisti Dievo planą, ypač per maldą, Dievo žodžio apmąstymą, Eucharistijos adoraciją ir dvasinį palydėjimą.

Kaip buvo pakartotinai aiškinta per Pasaulio jaunimo dieną Panamoje, turime žvelgti į Mariją. Šios mergaitės istorijoje pašaukimas taip pat buvo drauge pažadas ir rizika. Jos misija nebuvo lengva, tačiau ji nesileido baimės užvaldoma. „Taip ištarė ta, kuri buvo pasiryžusi angažuotis ir rizikuoti, statyti viską ant kortos, be jokios kitos garantijos, tik būdama tikra, kad yra pažado nešėja. Kiekvieno iš jūsų klausiu: ar jaučiatės esą pažado nešėjai? Kokį pažadą nešioju širdyje, kurį norėčiau įgyvendinti? Marija, be abejonės, turėjo sunkią misiją, bet sunkumai jai nebuvo priežastis ištarti „ne“. Tiesa, jų iškildavo, tačiau tai buvo ne tokie sunkumai, kai dėl išankstinio aiškumo ir saugumo trūkumo mus sukausto bailumas“ (Vigilija su jaunimu, Panama, 2019 m. sausio 26 d.).

Šią [Maldos už pašaukimus] dieną vienijamės maldoje prašydami Viešpaties, kad jis atskleistų mums savo meilės planą mūsų gyvenimui ir suteiktų drąsos rizikuoti kelyje, kurį mums parengė nuo amžių.

Iš Vatikano 2019 m. sausio 31-ąją, Šv. Jono Bosko minėjimo dieną

Pranciškus

2019 gegužės 11, 11:01