Paieška

Vatican News
T. Cantalamessa pamokslauja T. Cantalamessa pamokslauja  (ANSA)

Ketvirtoji gavėnios meditacija. Garbinimas

„Garbinimui galima pasirengti ilgais apmąstymais, tačiau jis išgyvenamas kaip intuicija ir, kaip visos intuicijos, ilgai nesitęsia. Tai tarsi šviesos blyksnis naktį. Tačiau ypatingos šviesos: ne tiek tiesos, kiek tikrovės. Tai toks Dievo didybės, grožio ir gerumo, kaip artimo buvimo, suvokimas, jog atima kvapą. Tai tarsi panirimas į Dievo didumo okeaną be krantų ir be dugno“, – sakė Popiežiaus namų pamokslininkas tėvas kapucinas Raniero Cantalamessa, penktadienio ryte perskaitęs IV gavėnios meditaciją. Ją išklausė popiežius Pranciškus ir Romos kurijos vyresnieji.

Šią meditaciją t. Cantalamessa skyrė Dievo garbinimo, arba adoracijos, temai. Garbinimas yra paprasta, tačiau esminė malda. Žmonėse slypi gilus Absoliuto troškulys. Pamokslininkas pacitavo vieną misionierę Afrikoje, pasak kurios, viena iš priežasčių, dėl ko islamas sugeba greitai plisti, yra paprastas Dievo garbinimo mokymas.

Krikščionys tiki, kad Dievas pirmiau nei begalinė galybė yra begalinė meilė, tačiau suklystume pamiršę Dievo garbinimo pareigą. Pirmoji žodžio garbinimas prasmė graikų kalba (proskunesis) yra parpuolimas ant žemės, išreiškiantis pripažinimą ir paklusimą. Tačiau mums svarbiausia ne materialus gestas, o vidinis nusiteikimas Dievo atžvilgiu. Pokalbyje su samariete Jėzus pateikė krikščioniškojo garbinimo „Didžiąją chartiją“: „tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa“ (žr. Jn 4).

Garbinimas yra religinis veiksmas, kuris gali būti skirtas vien Dievui: to nereikia painioti su pagarbos formomis šventiesiems ar Dievo Motinai.

Garbinimo veiksme tyla yra iškalbingesnė už žodžius, nes prisiliečiama prie tikrovės, kuri pranoksta bet kokį žodį. Šv. Grigalius Nazianzietis garbinimą apibūdino tokiu paradoksu: tai „tylos himnas“.

Garbinimas išlieka nusilenkimas ta prasme, jog garbinantysis nustoja teikti reikšmę savo šlovei ir savęs pakankamumui, nustoja mintimis klajoti po daiktų pasaulį, kad susitelktų į Dievo šlovę. Jis paaukoja save ir savo šlovę. Tačiau tai nėra savęs praradimas, bet atradimas, išsilaisvinus iš netikros šlovės. Toks garbinimas nežemina ir neatima orumo, skirtingai nei žemės galiūnų garbinimas. Ir jei valdovai patys reikalauja garbinimo, tai Dievui to nereikia. Adoracija yra ne Dievo, o žmogaus poreikis. Dievo verta adoracija, pridūrė t. Cantalamessa, taip pat turi būti laisva – ne vien laisva nuo prievartos, bet ir laisva džiaugtis, stebėtis ir švęsti garbinant Dievą.

Katalikų Bažnyčioje išsivystė ypatinga Dievo garbinimo forma – eucharistinė adoracija. Ortodoksų ir protestantų srovėse vyrauja ikonų ir Dievo Žodžio kultas. Tai trys keliai, kurių tikslas yra vienas ir tas pats: Kristaus ir Jo slėpinio kontempliacija.

Eucharistijos garbinimas ne šv. Mišių metu, priminė Popiežiaus namų pamokslininkas, yra sąlyginai nesenas krikščioniško pamaldumo vaisius. Jis pradėjo bręsti XI amžiuje, reaguojant į Berengarijaus iš Turo ereziją, kuri neigė realų Kristaus buvimą Eucharistijoje ir pripažino vien simbolinę jos reikšmę.

Nuo to laiko Eucharistijos adoracija paveikė visų krikščionių kartų ir šventųjų gyvenimą. Ją galima palyginti su milžinišku dvasinės energijos šaltiniu arba su visada degančiu židiniu Dievo namuose, prie kurio šildosi Bažnyčios vaikai.  

Adoraciją t. Cantalamessa prilygino augmenijos fotosintezei: lapai sugeria saulės energiją, kuri padeda gaminti gyvybinius elementus. Panirus į tylą prieš sakramentinį Jėzų palengva pradedama jausti, kokie yra Jo troškimai mums. Po truputį Dievo šviesa prasiskverbia į širdį ir pradeda ją gydyti. Eucharistinė adoracija, pridūrė pamokslininkas, taip pat yra viena iš geriausių evangelizavimo formų, kaip gali paliudyti daug parapijų ir bendruomenių, kurios reguliariai rengia adoraciją.

Eucharistinę adoraciją galima palyginti su „žiūrėjimu vienas į kitą“, tačiau ir tais atvejais, kai nepajėgiame pakelti žvilgsnio aukštyn dėl nuodėmės arba kai jaučiame sausrą viduje, yra gera būti Jėzaus draugijoje, būti Jo žvilgsnyje, kuris, skirtingai nei mūsų, nenutrūksta.

Baigdamas savo meditaciją Popiežiaus namų pamokslininkas priminė, jog Katalikų charizminio atsinaujinimo sąjūdis, milijonams suteikęs Šventosios Dvasios malonės srovės patirtį, atnaujinęs jų gyvenimus ir sužadinęs daug charizmų Bažnyčioje, 1967 metais prasidėjo eucharistine adoracija koplyčioje Pitsburge. Pasak vieno liudytojo, visi joje buvę patyrė šventą „Viešpaties baimę“, nes pajuto tokią didžiulę Dievo meilę, jog atrodė, kad gali jos neištverti. Pirmą sykį jie suprato, ką reiškia pranašo Izaijo žodžiai, jog mūsų Dievas yra „ryjanti ugnis“. (RK / Vatican News)

2019 balandžio 05, 14:00