Trečioji gavėnios meditacija. Stabmeldystė
T. Cantalamessa apmąstymą pradėjo palyginimu apie miegą: kai užmiegame ar sapnuojame, aplink mus esančios tikrovės tarsi nebėra, jos nebematome. O pabudę tarsi į ją sugrįžtame. Panašiai yra su Dievu. Mes „jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28), tačiau tuo pat metu tarsi miegame ir to nematome. „Išmušė valanda jums pabusti iš miego“, – ragina apaštalas Paulius laiške romiečiams (Rom 13, 11).
Šventajame Rašte Dievas yra apibūdinamas kaip „gyvasis“, priešpriešinant negyviems stabams, kovojant prieš stabmeldystę. Tai yra gija, kuri driekiasi nuo Senojo ir nuo Naujojo Testamento iki pat šios dienos, nes stabmeldystė neišnyko kartu su istorinėmis savo formomis. Stabai įgijo kitus pavidalus, kitus vardus, jie vis dar aplink mus ir, kas baugiausia, mumyse.
Popiežiaus namų pamokslininkas pasitelkė laiško romiečiams pirmojo skyriaus eilutes (žr. Rom 1, 18–23), kurias teologija dažniausiai pasitelkdavo pagrįsti tezei apie natūralų gebėjimą Dievą pažinti protu iš jo kūrinių. Tačiau čia taip pat kalbama apie Dievo rūstybę dėl žmonių bedievystės, kai Dievą pažinus Jis negarbinamas ir jam nedėkojama. Kitaip tariant, Jis ignoruojamas ir toliau gyvenama taip, tarsi Jis neegzistuotų. Dievas nepripažįstamas Dievu. Dar blogiau – Jo nenykstanti šlovė išmainoma į nykstančius atvaizdus. Apaštalas galvoje neturi visų pagonių, nes tarp jų yra Dievą pripažinusių ir besilaikančių „įstatymo širdyje“ (žr. Rom 2, 14), tačiau kalba apie tas situacijas, kai Dievas ir žmogus susikeičia vietomis. Kai nebe Dievas, o žmogus kuria dievą pagal savo nuodėmingą atvaizdą: iš savo polinkio į smurtą sukuria karo dievą Marsą, iš savo polinkio į geismą sukurią geismų deivę Venerą.
Šiuo požiūriu, pažymėjo t. Cantalamessa, daug tiesos šiuolaikinio ateizmo pradininko filosofo Feuerbacho tezėje, kad ne Dievas sukūrė žmogų, bet žmogus dievą. Tačiau pastarasis nėra gyvasis Šventojo Rašto Dievas, bet nevykusios jo kopijos, pakaitalai. Šias „gipso kopijas“ ateizmas ir sudaužo tarsi plaktuku.
Vis dėlto pirmosios laiško romiečiams antrojo skyriaus eilutės rodo, jog svarbiausias apaštalo siekis nėra polemika su stabmeldyste ar, sakytume, su šiandienos ateistais.
„Esi nepateisinamas, kad ir kas būtum, žmogau, kuris mėgsti teisti kitus. Juk teisdamas kitą, pasmerki save, nes ir pats tai darai, už ką teisi. (...) Nejaugi manai, žmogau, teisdamas taip darančius ir pats taip pat darydamas, išvengsiąs Dievo teismo?!“, – rašo apaštalas, kreipdamasis į tuos, kurie save laiko dievotais, pamaldžiais, „nepagonimis“, į krikščionis žydus. Jis pasielgė kaip pranašas Natanas, kuris karaliui Dovydui tarsi tikrą istoriją papasakojo palyginimą apie neteisingą turtuolį, sukėlė karaliaus įniršį dėl jo neteisingumo, o po to kirto – tai „tu esi tas žmogus!“ (2 Sam 12, 1), turėdamas galvoje paties Dovydo elgesį su Uriju ir jo žmona.
Taip ir apaštalas Paulius, sužadinęs teisėtą pasipiktinimą stabmeldystės bedievyste, staiga atsisuka į mus ir sako: tai „tu esi tas žmogus!“ Kai teisei dėl to kitą, teisei pats save. Todėl Origenas savo komentare rašė, kad šiame skyriuje apaštalas kreipiasi į vyskupus, kunigus, diakonus ir mokytojus. Galima pridurti, kad pats Paulius asmeniškai išgyveno tokį šoką, tokį vidinį „žemės drebėjimą“: būdamas uolus fariziejus, įsitikinęs savo teisumu, persekiojo Jėzaus mokinius, o po atsivertimo suprato, kad tai tebuvo širdies „užkietėjimas“, priešingas Dievo kantrybei ir gerumui. Štai Pauliaus priekaištas „pamaldiesiems“, kurie įsitikinę, jog yra toli nuo stabmeldystės, tačiau iš tiesų yra artimi jos esmei – atsistojimui į Dievo vietą teisiant ir manant, kad gerais darbais Dievą padarei skolininku ir užsitikrinai išganymą. Stabmeldys garbina savo paties rankų kūrinį, o ne Kūrėją. O mūsų pačių „rankų kūrinys“ gali būti mūsų pareigos, mūsų institucijos – mūsų vienuolija ar bažnyčia, mūsų vaikai, mūsų šeimos, mūsų planai ir darbai.
Stabmeldystės kaip bedievystės pagrindas yra savęs garbinimas. Gavėnia yra metas rimtai pasiryžti atsiversti iš šios nuodėmės ir atsigręžti į Dievą. (RK / Vatican News)
