R. Cantalamessa OFM Cap. Sugrįžk į save!
Jei visuotine ir sakramentine prasme Dievą susitinkame Bažnyčioje, tai žmogaus vidus, žmogaus širdis ar, apaštalo Pauliaus žodžiais tariant, „vidinis žmogus“, yra ta vieta, kurioje Dievas sutinkamas egzistenciškai ir asmeniškai. Esame linkę Kristaus ieškoti gatvėse ar minioje, tačiau Jį sutinkame savo širdies namuose.
Vidinio gyvenimo vertybė šiandien patiria krizę, konstatavo t. Cantalamessa. Netgi dvasingumo žodynai vidinį gyvenimą apibrėžia rezervuotai, perspėjama, kad jo biblinis pagrindimas yra menkas, kad tai platoniškos filosofijos įtaka, kad tai remia subjektyvizmą. Vidinio gyvenimo skonio ir vertinimo praradimą gerai iliustruoja tokios knygos kaip „Kristaus sekimas“, tikro vidinio gyvenimo vadovėlio, likimas: ši vienu metu labai paplitusi ir mylima knyga per keletą dešimtmečių buvo beveik pamiršta.
Kokios to priežastys? Viena yra susijusi su pačia mūsų prigimtimi ir polinkiu prie to, kas išoriška, regima ir įvairu. Tarsi visata po didžiojo sprogimo mes esame linkę „plėstis“ ir tolti nuo centro. Kita priežastis yra socialinio arba visuomeninio elemento dominavimas. Tai pozityvi vertybė, tačiau jei ji nėra subalansuota, gali skatinti projekciją vien į išorę ir nuasmeninimą. Dar viena priežastis yra tai, kad sekuliarizuotoje kultūroje krikščioniško vidinio gyvenimo vietą užėmė psichologija ir psichoanalizė, kurios apsiriboja subjektyvumu ir neranda ryšio su Dievu. Dar vienas pavojus yra aktyvizmas, kurio neišvengia vienuoliai ar dvasininkai, užimantys atsakingas pareigas: jie taip įsisuka į darbus, taip save išbarsto įvairioms veikloms ir dabartinės kultūros stimulams, jog nebelieka laiko tikram susikaupimui, kuomet siela rūpinasi vien santykiu su Dievu.
Kai tradicinė vertybė patenka į krizę, reikia sugrįžti prie jos ištakų, nuvalyti per amžius susikaupusius prielipus ir performuluoti naujai, kad vėl išryškėtų jos gyvybinė ir amžina šerdis. Tai galima palyginti su medžiu, kurio šakelės, užaugusios ankstesniais metais, pavasarį apgenimos, kad jis vėl naujai sužydėtų.
To siekė Izraelio pranašai: artintis prie Dievo ne vien žodžiais, lūpomis, ritualais ir apeigomis, bet ir širdimi. Tokio pokyčio siekė ir Jėzus: išvėdinti tikėjimą nuo ritualizmo ir į jo centrą sugrąžinti gyvą, veiksmingą santykį su Dievu. Tokia yra krikščioniško vidinio gyvenimo prasmė – susitikti su Dievu, išvengiant tiek subjektyvizmo, tiek panteizmo.
Atrasti vidinio gyvenimo skonį yra svarbu ir skubu, tačiau nelengva, nes dabartinė civilizacija kreipia į išorę. Realiu laiku žinome, kas dedasi kitame pasaulio krašte, tačiau nežinome, kas vyksta mūsų širdyje. Mūsų gyvenimas yra tarsi visu greičiu besisukanti centrifuga.
Dar daugiau: sąmoningai siekiama užsimiršti, išeiti iš savęs, „nebegalvoti“. Šiuo tikslu netgi sukurtos literatūros srovės ar pramogų industrija. Specialiai siekiame triukšmo ir bijome savo vidinio pasaulio, tarsi ten būtų vien tuštuma. Nors nesunku suprasti, kokias manipuliavimo galimybes įgyja šiuolaikiniai faraonai tokių žmonių, kurie nori vien „užsimiršti“ ir leidžiasi nukreipiami paviršutinių madų ir reklamų, atžvilgiu.
Reikia tvirtai pasakyti „ne“ tokiam savęs praradimui, tokiam pavergimui. Reikia išmokti atrasti tylą ir kontempliaciją, kad vėl atrastume save pačius ir Dievą savyje. Daugybė jaunuolių tai daro ir siekia, nors apie tai ir nekalbama.
„Tu buvai mano viduje, o aš buvau lauke“, – rašė šv. Augustinas apie savo gyvenimą iki atsivertimo. Dažnas gali šiuos žodžius pakartoti kaip savo, pripažinti, jog buvo išorės kalinys.
Galima paprieštarauti: juk Dievas yra „lauke“ – broliuose, vargšuose, teisingumo siekime, Eucharistijoje, Dievo Žodyje. Visa tai tiesa, tačiau nereikia to supriešinti su vidumi. Brolis ir vargšas iš tiesų sutinkamas ir priimamas ne išoriniu veiksmu, o širdyje. Eucharistinį Jėzų sutinkame tikėjime, esančiame mumyse. Klaidinga teigti, jog vidus trukdo aktyviai darbuotis dėl Dievo Karalystės ir teisingumo. Priešingai, vidus pagrindžia ir apsaugo darbą dėl Dievo.
Kaip šiandien mums purenti savo vidinę dirvą? T. Cantalamessa pasiūlė du būdus. Pirma, tai reguliariai atrasti laiko tylai, maldai koplyčioje, vienumoje. Tačiau tai ne visada įmanoma. Tuomet yra naudinga atsiminti įvairių šventųjų mokymą. Pranciškaus Asyžiečio žodžiais, pats kūnas yra tarsi atsiskyrėlio namelis, o siela – tarsi jame gyvenantis eremitas, atsidėjęs Dievui. Šv. Kotryna Sienietė rašė apie „vidinę celę“. Šv. Ambraziejus – apie „vidinį kambarį“. Kiekvieno iš mūsų dvasioje yra toks kambarys be sienų, kuriame galime atsidėti Dievui ir Jame ilsėtis. „Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ (Ps 27, 8). (RK / Vatican News)
