Beta versija

Cerca

Vatican News
Advento pamokslas Vatikane Advento pamokslas Vatikane  (Vatican Media)

Pirmasis advento pamokslas Vatikane. „Dievas yra ir to gana“

Popiežius Pranciškus ir Romos kurijos žinybų vadovai ir darbuotojai penktadienio rytą klausėsi Popiežiaus namų pamokslininko tėvo Raniero Cantalamessa OFM Cap. advento pamokslo. Trijų advento penktadienių pamokslų tema: „Mano siela trokšta gyvojo Dievo“ (Ps 42,2)

Šventasis Raštas dažnai kalba apie „gyvąjį Dievą“. Šis terminas naudojamas visų pirma Senajame Testamente.  Taip pat ir Evangelijoje, išpažindamas tikėjimą į Jėzų, apaštalas Petras sako: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus“ (Mt 16,16). Šis terminas, sakė tėvas Cantalamessa, – tai iš žmogaus patirties paimta metafora. Izraelio tauta pradėjo naudoti tokį Dievo apibrėžimą visų pirma tam, kad pabrėžtų skirtumą tarp gyvojo Dievo ir negyvų stabų. Biblijos Dievas yra gyvas, kvėpuoja, o jo alsavimas (ruah) yra Šventoji Dvasia.

Tėvas Cantalamessa priminė filosofijos istorijoje  įvykusį lūžį: po gana ilgai viešpatavusio idealizmo ir idėjos triumfo, vėl atsigręžta į tikrovę, paskelbtas „sugrįžimo prie daikto“ šūkis. Nesitenkinta tikrovės apibrėžimais ir abstrakčiomis teorijomis, bet nusitaikyta į pačią tikrovę, kuri yra visko pagrindas.

Pasak Popiežiaus namų pamokslininko, ta pati programa turi būti taikoma ir tikėjimo plotmėje. Turime atrasti, kad Dievas – tai ne abstrakcija, bet tikrovė; kad skirtumas tarp Dievo idėjos ir gyvojo Dievo yra toks pat, kaip skirtumas tarp drobėje nutapyto dangaus ir dangaus virš mūsų galvų.

Sunku surasti kitų apibrėžimų, kurie padėtų paaiškinti, kas gi yra gyvasis Dievas. Mes galime tik jausti jo buvimą, galime tik jo trokšti, ilgėtis. Ir nieko daugiau. Neįmanoma gyvybės uždaryti idėjoje. Idėja tai bandymas apibrėžti, nusakyti, o jausmas ar nuojauta byloja apie buvimą, kad ir neapibrėžtą. Šv. Grigalius Nysietis sako, kad pats aukščiausias Dievo pažinimo laipsnis yra jo „buvimo su mumis pojūtis“. Dieviškumas absoliučiai skiriasi nuo kitų kategorijų. Neįmanoma jo apibrėžti. Galima apie jį kalbėti tik analogijomis arba priešingybėmis (kas nėra Dievas).

Šventajame rašte Dievas dažnai vadinamas uola. Kad šis įvaizdis negąsdintų, kad nebūtų per daug pabrėžtas kietumas ar nepasiekiamumas, priduriama, kad Dievas yra „mano uola“, „mūsų uola“. Pirmuosius Šventojo Rašto vertėjus, atrodo, iš tiesų gąsdino šio įvaizdžio „kietumas“ ir turbūt dėl to Septuagintoje žodį „uola“ pakeitė „stiprybė“, „priebėga“, „gelbėtojas“. Mūsų laikų vertimuose, žinoma, buvo sugrąžintas terminas „uola“.

Pirmąjį advento pamokslą tėvas Cantalamessa užbaigė paminėdamas liudijimus apie paskutines Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo akimirkas. Prieš mirtį Pranciškus buvo nusivylęs savo broliais, sielojosi, kad jie nuklydo nuo pradžioje užsibrėžto gyvenimo stiliaus. Atsakydamas į Pranciškaus skundą, pats Viešpats jį subarė: „Ko tu, žmogeli, sielojiesi? Negi užmiršai, kad aš esu ordino vadovas. Ir net jei iš viso ordino liktų tik trys broliai, aš jų nepaliksiu“. Šių Kristaus žodžių paguostas, Pranciškus pasakė: „Dievas yra ir to gana!“

„Ir mes išmokime kartoti šiuos paprastus žodžius, kai Bažnyčios ar savo gyvenime atsiduriame panašiose situacijose, kaip Pranciškus. Dievas yra ir to gana!“ – baigė pirmąjį advento pamokslą tėvas Raniero Cantalamessa.  (JM / VaticanNews)

2018 gruodžio 07, 14:24