Beta versija

Cerca

Vatican News
Ambasadorius Petras Zapolskas Ambasadorius Petras Zapolskas 

Ambasadorius P. Zapolskas. Dvi savaitės po Šventojo Tėvo vizito

Kalbamės su Lietuvos ambasadoriumi prie Šventojo Sosto Petru Zapolsku, kuris vizito dienomis visą jo eigą stebėjo „iš vidaus“, iš labai arti matė visus susitikimus, Popiežiaus ir žmonių reakcijas. Kokie tuo metu buvo Jūsų jausmai? Gal būta svarbių momentų, kurių neužfiksavo kameros?

Rugsėjo 22 d. ryte oro uoste buvo juntamas ypatingas susikaupimas. Vilnius laukė. Mačiau kaip drebėjo mus vežusio vairuotojo rankos, nors jis vairuoja mašiną ne pirmus metus. Vizitui prasidėjus viskas judėjo kaip ir buvo planuota. Man patiko, kad Lietuvos ir Šventojo Sosto žmonės dirbo kaip viena komanda, pasitardami ir pasitikslindami. Gatvėse sutikau daugybę pažįstamų, kuriems šis Popiežiaus vizitas buvo tikra šventė. Įstrigo, kad kai kurie ypač vyresni žmonės verkė sveikindami Popiežių. Atrodo, kad Popiežius bent trims dienoms gražino į Lietuvą Sąjūdžio ir Baltijos kelio dvasią, kai žmonės užmiršę buitines negandas tiesėsi į kažką tikresnio, šviesesnio. Buvo daug nuoširdumo veiduose, senokai bematyto entuziazmo, o kartu ir ramaus pasitikėjimo akyse.  Popiežius Pranciškus visuomet sukuria tokią labai tikrą ir nuoširdžią aplinką. Jis myli žmones ir mėgsta bendrauti – tą matau Romoje, tas buvo juntama ir Lietuvoje. Čia palaimina senuką, kitur pakelia iškritusi iš burnos čiulptuką vaikui. Gal ir gerai, kad kameros nefiksuoja jausmų – jie yra labai privatus dalykas. O jų būta. Įstrigo plakatas prie nunciatūros Vilniuje, kai Popiežius grįžo nakvynei iš Latvijos. Sveikas sugrįžęs namo – buvo užrašyta ant jo. Taiklus pastebėjimas. Tik Vilnius buvo tapęs Popiežiaus namais kelioms naktims per visą vizitą į tris Baltijos šalis. Bet labiausiai paveikus buvo momentas, kai Popiežius išėjęs iš Genocido muziejaus ir pasimeldęs prie paminklo tremtiniams atminti sėdo važiuoti ne į papamobilį, o į mašiną, nors buvo planuota ir pranešta, kad jis važiuos papamobiliu. Mes paklausėme, kodėl taip atsitiko ir mums paaiškino, kad Popiežių labai sujaudino pamatyti vaizdai ir išgirsti pasakojimai – jį tai tiesiog sugniuždė ir jis negali rodyti sveikinantiems savo liūdesio.

O kartu visą kelią lydint Popiežių Lietuvoje atrodė, kad čia kažkas ne mūsų šalyje vyksta, kažkokia fikcija, negali būti, kad Popiežius važiuoja Užupio link, užeina į Katedrą, meldžiasi Aušros Vartuose. Greitai praėjo tos kelios dienos.

- Ne visiems ambasadoriams tenka atsakomybė ir garbė rengti Popiežiaus vizitą...

Šis vizitas – tai didelio komandinio darbo rezultatas. Prisidėti rengiant Popiežiaus vizitą į savo šalį ir lydėti Šventąjį Tėvą kelionės metu – beveik neįmanoma galimybė ir netikėta dovana. Retai kuriam ambasadoriui pavyksta pasitarti su savo buvusiuoju kolega apie tokio vizito organizavimą, nes Popiežiaus vizitai į šalį yra reti ir mes turbūt dabar jau negreit sulauksime kito vizito. Būta labai daug darbo, nerimo, susitikimų, derinimų. Tai ir labai gera profesinė pamoka – susikūrė ypatingo diskretiškumo reikalaujantis ryšys su Šventojo Sosto tarnybomis. Aptardavome kas turi vykti, ir kas – nebūtinai. Visą pasirengimo vizitui laikotarpį svarbus buvo informacinio lauko stebėjimas ir įtakojimas dėl Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių bei Švento Sosto veiklos. Galvoju, kad pavyko kai kuriuos klausimus, kylančius ne iš mūsų šalių bendradarbiavimo dienotvarkės, o bandomus primesti iš kitur, labai geranoriškai su Šventojo Sosto tarnybomis išspręsti dar iki vizito. Dėkoju už nuoširdų ir bičiulišką ryšį įvairių Lietuvos valstybinių institucijų kolegoms, ir Katalikų Bažnyčios Lietuvoje vadovams bei įvairių struktūrų darbuotojams. Kartu norėčiau atsiprašyti žurnalistų, kurie norėjo sužinoti apie vizitą daugiau detalių, negu aš galėjau pasakyti – toks mano diplomatinės etikos suvokimas. Nemėgstu aš sklaidytis nei ekranuose, nei socialiniuose tinkluose. Man patinka siekti rezultato klasikinės diplomatijos metodais – šiek tiek atsitraukus, lyg iš šešėlio. Jau antrą savaitę po vizito kalbu čia, Romoje, su Šventojo Sosto kolegomis, ambasadoriais ir visų atsiliepimai apie vizitą, jo metu paskleistas žinias apie Lietuvos žmones yra patys gražiausi. Norėčiau, kad ir mūsų žmonės prisimintų ne tik vaizdus iš susitikimų su Šventuoju Tėvu Vilniuje ir Kaune, ar televizorių ekranų, bet ir tylius, bežodžius Šventojo Tėvo ženklus  ar ištartus – labai svarbius savo emocine įtaiga žodžius – “te Lietuva būna vilties švyturiu. Kad būtų veiklios atminties žemė, atnaujinanti įsipareigojimą kovai prieš bet kokią neteisybę. Skatinanti kūrybinius siekius apginti visų žmonių, ypatingai bejėgių ir pažeidžiamųjų teises. Ir kad būtų sutaikinimo ir skirtingumų harmonijos mokytoja“.

- Popiežiaus vizitas buvo didelė šventė. Jo metu ir vėliau spaudos konferencijoje lėktuve Popiežius pasakė daug gražių, „lietuvio širdį“ džiuginančių dalykų. Ar nesusidaro įspūdis, kad toks didelis dėmesys praeičiai, atsiminimams, dabartinius, šiandien aktualius ir aštrius klausimus stumia už akiračio ribų?

Turbūt niekas ir nesitikėjo, kad Popiežius atveš visų mūsų gyvenimo, o kartu ir valstybės problemų sprendimo receptą. Tačiau tarp tų mums labai mielų ir, tiesą sakant, nepaprastai jaukių ir taiklių pastebėjimų apie valstybės istoriją, buvo daug gerų receptų, kurie gali padėti suartinti nesutarimus, kurių esama visuomenėje. Argi ne taiklus ir savalaikis buvo Popiežiaus raginimas priimti skirtumus, ypač skaitant tuo pat metu socialiniuose tinkluose kylančią diskusiją apie vaiką, pasitikusį Popiežių oro uoste. Neesame nei visiškai minkštų, nei baltai pūkuotų žmonių visuomenė. Visko joje yra, net pačių nemaloniausių dalykų – ir homofobijos, ir antisemitizmo, ir tiesiog neapykantos ar buitinio pavydo. Šiuo požiūriu niekuo „neatsiliekame“ nuo Europos šalyse vykstančių procesų, todėl tik kartu su visais – gyvenančiais Lietuvoje ir plačiame pasaulyje, o taip pat Bažnyčios, Popiežiaus remiami, švietimo, kultūros žmonėmis turime savyje nugalėti šio laikotarpio demonus. Sutinkame ar ne, bet turėsime suprasti, kad nepaisant mūsų akių, plaukų, odos spalvos, tikėjimo į Dievą ar dievus,  mus vienija pagrindinė bendrystė – kraujo spalva. Kalbos apie identitetą yra antrinės, ne tokios svarbios, kai kalbame apie humanistinius, egzistencinius dalykus.

Man Popiežiaus vizito dienomis atrodė, kad mūsų žmonėms reikėjo kaip tik tokio Popiežiaus žvilgsnio į Lietuvą – su istorinių nuopuolių ir pakilimų įvertinimu ir kvietimu išnaudoti tą istorinį turtą kaip gerą pagrindą ateities pergalėms. Popiežius, grįždamas iš Baltijos šalių į Romą, mano galva, pasakė ir svarbiausią šio istorinio vizito dalyką. Šventasis Tėvas sakė: „Aš puikiai suvokiu, kad trys Baltijos šalys visada yra pavojuje. Visada. Invazijos baimė – nuolatinė, nes visa istorija jums tai primena, ir jūs teisingai sakote, kad nėra lengva būti tiltu, tačiau šitos rungtynės žaidžiamos kasdien, pasitelkiant kultūrą, dialogą, nors ir nėra lengva. Mūsų visų pareiga yra jums padėti. Net ne padėti, o būti šalia”. Tai yra rimtas Šventojo Sosto įsipareigojimas Baltijos šalių žmonėms, kuris yra ypač aktualus susiduriant su post politikos ir besiformuojančiais kažkokios naujo turinio ir formos pasaulio tvarkos iššūkiais.

Labai ačiū.

2018 spalio 08, 16:29