Popiežius sekmadienio vidudienį: Jėzus mus moko kantriai laukti
Iš tiesų, kad ir kaip gerai žemdirbys parengtų dirvą, kad ir kiek daug grūdų pasėtų, dygimas ir augimas vyksta lėtai, reikia laiko. Štai kodėl būtina, kad jis mokėtų su pasitikėjimu laukti, kol javai ims dygti, augs, stiprės ir galiausiai duos gausų derlių. Po žeme tuoj pat prasideda stebuklas, bet iš pradžių jis nematomas, reikia kantrybės, o kol kas reikia purenti dirvą, ją laistyti, prižiūrėti, net jei atrodo, kad nieko nevyksta.
Panašiai yra ir su Dievo karalyste, sakė Pranciškus. Viešpats sėja mumyse savo žodžio ir malonės sėklas, o po to, nenustodamas mūsų lydėti, kantriai laukia. Jis ir toliau mumis rūpinasi su tėvišku pasitikėjimu, tačiau duoda mums laiko, kad sėklos dygtų, augtų ir vystytųsi, kad duotų daug gerų darbų vaisių. Jis nori, kad jo lauke niekas nebūtų prarasta, kad viskas pasiektų brandą. Jis nori, kad mes visi užaugtume kaip grūdų pritvinkusios varpos.
Viešpats mus moko su pasitikėjimu sėti Evangeliją. Visi turime mokėti kantriai laukti. Turime laukti, kol pasėta sėkla dygs, augs ir galiausiai pamatysime vaisius savyje ir kituose. Turime nenusivilti, padėti vieni kitiems net ir tada, kai, nepaisant mūsų pastangų, iš karto nematome rezultatų. Kaip Jėzaus palygime, taip ir mūsų gyvenime, nors ir to nematome, stebuklas jau vyksta, ir atėjus laikui jis duos daug vaisių.
Galime savęs paklausti: ar drąsiai sėjame Dievo žodį aplinkoje, kurioje gyvename? Ar kantriai laukiame? O gal nusiviliame, kai iš karto nematome rezultatų? Ar sugebame skelbdami Evangeliją viską ramiai patikėti Viešpačiui?
Tegul Mergelė Marija, kuri priėmė ir leido Žodžio sėklai augti savyje, padeda mums būti dosniais ir pasitikinčiais Evangelijos sėjėjais, meldė Pranciškus. (jm / Vatican News)
