Popiežius priėmė tėvus, kurie neteko vaiko
Vaiko netektis yra patirtis, kuriai netinka teoriniai apibūdinimai, banalūs religiniai ar sentimentalūs žodžiai, nevaisingi padrąsinimai ar aplinkybei skirtos frazės, kurios, nors ir siekdamos paguosti, dar labiau skaudina tuos, kurie kasdien kovoja sunkią vidinę kovą, yra raižomi skausmo, slegiami neapsakomos tuštumos.
Tad neturime pasiduoti tokiam požiūriui, kokį parodė Jobo draugai, kurie siūlė skausmingą ir beprasmį spektaklį, mėgindami pateisinti kančią, net griebdamiesi religinių teorijų. Priešingai, esame kviečiami sekti Jėzaus jausmais ir užuojauta skausmo akivaizdoje, paskatinusius savo paties kūne patirti pasaulio kančias.
Skausmui, ypač kai jis toks kankinantis ir be paaiškinimo, reikia įsitverti į maldą, kuria dieną ir naktį šaukiamasi Dievo, kuri kartais bežodė ir kuri nesistengia išspręsti dramos, bet, priešingai, kartoja ir kartoja klausimus: „Kodėl, Viešpatie? Kodėl man taip atsitiko? Kodėl tu nesikišai? Kur tu esi, kai žmonija kenčia, o mano širdis rauda dėl nenuramdomos netekties?“.
Šie viduje degantys klausimai atima širdies ramybę, bet, jei leisimės į kelią, atveria plyšius šviesai, kurie suteikia jėgų judėti pirmyn. Nėra nieko blogiau, kaip užtildyti skausmą, nuslopinti, atmesti traumas su jomis nesusitaikius, kaip dažnai skatina daryti mūsų skubantis ir kvaišinantis pasaulis. Klausimas, kuris kaip šauksmas kyla link Dievo, yra gydantis. Tai malda. Jei ji verčia gilintis į skaudžius prisiminimus ir gedėti netekties, kartu tampa pirmuoju maldavimo žingsniu ir atveria paguodai bei vidinei ramybei, kurių Viešpats nepaliauja teikti.
Asociacijos „Talita Kum“ pavadinimas pasiskolintas iš evangelinio pasakojimo (žr. Mk 5, 22–43) apie sinagogos vyresnįjį ir tėvą, kurio dukra sunkiai susirgo ir atsidūrė prie mirties slenksčio. Jis nesileidžia sukaustomas nevilties ir skuba pas Jėzų, melsdamas ateiti į jo namus. Jėzus viską palieka ir eina su juo, nes mūsų skausmas gręžia ir Dievo širdį. Pakeliui juos pasiekia žinia – „Tavo duktė numirė, kam begaišini Mokytoją?!“ Ir iš tiesų, tą akimirką Jėzus galėjo skėstelėti rankomis ir pasakyti, kad jau per vėlu. Bet jis paragina tėvą neprarasti tikėjimo, įžengia į jo namus, paima mergaitę už rankos ir sugrąžina jai gyvybę tardamas: „Talita kum, kelkis“.
Šis pasakojimas, pasak popiežiaus, sako svarbų dalyką – kai kenčiame, Dievas nesiūlo teorijos ar kalbų, bet eina kartu su mumis, šalia mūsų. Jėzus leidosi paliečiamas mūsų skausmo, ėjo tuo pačiu keliu kaip ir mes, ir nepalieka mūsų vienų, bet išlaisvina iš slegiančios naštos, nešdamas ją už mus ir kartu su mumis. Kaip tada, taip ir šiandien Viešpats nori įžengti į tuos namus, kuriuos sukrėtė mirtis. Popiežius padėkojo audiencijos dalyviams, kurie liudija šią Evangeliją, leidžia Viešpačiui paimti juos už rankos, nušluostyti ašaras, pasakyti, jog mirtis netaria paskutinio žodžio, kaip pasakė ir jų vaikams. Taip pat gražu mąstyti, žvelgiant viltingomis Velykų ir Prisikėlimo slėpinio akimis, jog ateis diena, kai tėvai vėl pamatys vaikus, apkabins, džiaugsis jais naujoje šviesoje, kurios niekas negalės atimti. (RK / Vatican News)
