Gailesčio pagrindas – ne kaltė, o Dievo meilės didumo suvokimas
Pasak jų, nepaisant kiek senoviškos kalbos, dėl kurios kai kurie posakiai gali būti klaidingai suprasti, ši malda labai vertinga sielovadiškai ir teologiškai, taip pat gavėnios metu, Jubiliejui skirtų pasirengti Maldos metų metu. Šios maldos autorius yra didis šventasis – Alfonsas Marija de Liguoris, moralinės teologijos mokytojas, žmonėms artimas ir pusiausvyrą išlaikantis ganytojas, kuriam yra tolimas tiek sielovadinis kietumas, tiek aplaidumas. Šioje maldoje yra perpintos trys nuostatos, kurios mums padeda mąstyti apie tai, kaip priimti Dievo gailestingumą: atgaila prieš Dievą, pasitikėjimas Dievu ir ryžtas nebenusidėti.
Atgailos nereikia painioti su savianalize ar psichologiniu kaltės jausmu. Atgaila gimsta iš mūsų varganumo prieš begalinę Dievo meilę ir neišsemiamo gailestingumo suvokimo. Tokio suvokimo patirtis skatina mūsų dvasią melsti Dievo atleidimo tokiu būdu, kaip sakoma maldoje: „Dieve mano, iš visos širdies gailiuosi dėl visų savo nuodėmių“, priduriant – „nes įžeidžiau Tave, be galo gerą“. Asmenyje nuodėmės jausmas yra proporcingas begalinės Dievo meilės suvokimui. Kuo daugiau jaučiame jo švelnumą ir norime būti susivieniję su Dievu, tuo labiau jaučiame koks bjaurus yra blogis. Šis sąmoningumas, vadinamas „gailėjimusi“, pastūmėja mus mąstyti apie save, savo veiksmus ir atsiversti. Atsiminkime, kad Dievas niekada nepavargsta atleisti, o mes neturime pavargti prašyti atleidimo.
Kita nuostata yra pasitikėjimas. Gailesčio akte Dievas yra aprašomas kaip tas, kuris yra „be galo geras ir vertas mylėti labiau už viską“. Gražu iš atgailautojo lūpų išgirsti pripažinimą, jog Dievo gerumas bekraštis, o meilė jam pirmiau už viską. Taip mylėti Dievą reiškia jį padaryti visko centru, kiekvieno kelio šviesa, kiekvienos vertybių tvarkos pagrindu, viską jam patikėti. Šia meile remiasi kiekviena kita meilė – meilė artimui ir kūrinijai. Kas myli Dievą, tas myli ir brolį, trokšdamas jam taikaus ir teisingo gėrio.
Trečiasis aspektas – pasiryžimas, su Dievo malone, daugiau nenusidėti. Popiežius atkreipė dėmesį, jog ryžtas nenusidėti nėra pažadas. Niekas iš mūsų negali pažadėti Dievui, jog daugiau nebenusidės. Kad gautume atleidimą, iš mūsų nėra reikalaujama nepriekaištingumo garantijos, bet išpažinties metu nuoširdžiai išreiškiamo pasiryžimo. Šis pasiryžimas yra įsipareigojimas, kuris priimamas nuolankiai, pasikliaunant Dievo pagalba. Kaip sakydavo šventasis Arso klebonas, Dievas atleidžia ir tada, kai žino, jog vėl nusidėsime. Be jo malonės būtų neįmanomas joks atsivertimas.
Galiausiai popiežius Pranciškus atkreipė dėmesį, jog Gailesčio aktas baigiamas žodžiais: „Viešpatie, Gailestingume, atleisk man“. Gailestingumas yra Viešpaties sinonimas (žr. 1 Jn 4, 8). Gailestingumas yra Viešpaties vardas ir veidas. Mums svarbu tai atsiminti: kiekviename gailestingumo ir meilės akte išryškėja Dievo veidas.
Nuodėmklausių užduotis yra graži ir labai svarbi, nes daugybei brolių ir seserų leidžia patirti Dievo meilės saldumą. Kiekviena išpažintis tebūna unikali ir nepakartojama malonės akimirka, proga dosniai, meiliai, tėviškai ir motiniškai dalyti Viešpaties atleidimą.
„Kviečiu jus melstis ir įsipareigoti, kad šiais pasirengimo Jubiliejui metais Tėvo gailestingumas sužydėtų daugelyje širdžių ir vietų, kad Dievas būtų vis labiau mylimas, pripažįstamas ir šlovinamas“, – linkėjo popiežius audiencijos dalyviams. (RK / Vatican News)
