Popiežius pagerbė P. Teilhard’ą de Chardiną SJ

Iš tiesų 1923 m. prancūzų jėzuitas, ką tik apsigynęs gamtos mokslų daktaro laipsnį, Paryžiaus gamtos istorijos muziejaus vardu atliko misiją Vidinėje Mongolijoje, t. y. Kinijos šiaurinėje dalyje, kur Ordos dykumoje aptiko svarbių paleolito laikotarpio fosilijų. Dykumoje mokslininkas ir teologas baigė kurti „Pasaulio Mišias“  – savo garsų ir prieštaringai vertintą meditacijos tekstą, kuriame šlovinama gamta ir kūrinija. Šią meditaciją jis pradėjo rašyti Pirmojo pasaulinio karo tranšėjose, kur tarnavo sanitaru.

Baigdamas sekmadienio Mišias Ulan Batore popiežius sakė, kad Eucharistijos šventimas Mongolijoje jam priminė jėzuito tėvo Pierre’o Teilhardo de Chardino maldą, kuria lygiai prieš 100 metų jis kreipėsi į Dievą, būdamas Ordos dykumoje, netoli Mongolijos. „Lenkiuosi, Viešpatie, prieš tavo buvimą Visatoje, kurį jaučiu viskame, su kuo susidursiu, viskame, kas man nutiks, viskame, ką nuveiksiu šią dieną. Trokštu tavęs ir laukiu, Viešpatie“, – rašė prancūzas jėzuitas. Popiežius sakė, kad būdamas dykumoje tėvas Teilhard’as labai norėjo aukoti Mišias, bet su savimi neturėjo nei duonos, nei vyno. Ir kaip tik tada jis sukūrė „Pasaulio Mišias“, kuriose meldė: „Priimk, Viešpatie, kūrinijos Ostiją“. Pasak Pranciškaus, šis dažnai nesuprastas kunigas suprato, kad Eucharistija visada švenčiama, tam tikra prasme, „ant pasaulio altoriaus“, kad ji yra Visatos centras,  perpildytas meilės ir neišsenkančios gyvybės, net ir tokiais, kaip dabartiniai, įtampos ir karų laikais. Trumpą savo kalbą popiežius Pranciškus baigė P. Teilhardo de Chardino malda: „Spindintis Žodi, deginanti galia, tu, kuris kuri įvairovę, kad įlietum į ją savo gyvybę, laimink mus savo galinga, rūpestinga, visur esančia ranka“. (jm / Vatican News)