Popiežius Marselyje: Europai reikia naujo tikėjimo šuolio
Šių Mišių liturgijoje Evangelijos skaitinys yra pasakojimas iš Luko Evangelijos apie Marijos apsilankymą pas Elzbietą, o vietoj Psalmės posmų giedama Marijos giesmė Mano siela šlovina Viešpatį iš tos pačios Luko Evangelijos. Homilijoje popiežius, komentuodamas šiuos tekstus, samprotavo apie tai, kas yra tikėjimo šuolis ir kaip labai reikia šuolio malonės Bažnyčiai Prancūzijoje ir visoje Europoje: naujo džiaugsmingo tikėjimo, meilės ir vilties šuolio.
„Turime iš naujo atrasti aistrą ir entuziazmą, įsipareigojimo brolybei skonį, vėl išdrįsti rizikuoti meile dėl šeimos ir pačių silpniausiųjų meilės, ir Evangelijoje iš naujo atrasti malonę, kuri perkeistų gyvenimą ir vėl jį padarytų gražų!“ – sakė popiežius.
Anot Pranciškaus, tikėjimo patirtis visų pirma sužadina gyvenimo žavesį – vidinį virpesį, pojūtį, jog kažkas širdyje sujudėjo. Priešingai nei šaltoje širdyje. Plokščia, šalta širdis gyvenimą tempia mechaniškai, be aistros, užsidegimo ar noro. „Mūsų europietiška visuomenė, – tęsė homilijoje popiežius, – gali visu tuo susirgti: cinizmu, nusivylimu, rezignacija, netikrumu, bendro liūdesio jausmu – liūdnomis aistromis, gyvenimu be sukrėtimų.“
Nuoširdžiai paklausime savęs: ar tikime, kad Dievas veikia mūsų gyvenime? Nematomai, o kartais nelauktai, veikia istorijoje, atlieka žavingus dalykus, veikia mūsų visuomenėse, paženklintose pasaulietinio sekuliarizmo ir savotiško religinio abejingumo, klausė Pranciškus, pažymėdamas, kad yra būdas patikrinti, ar pasitikime Viešpačiu.
Pagal Luko Evangeliją, vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis (žr. Lk 1, 41). „Kas tiki, meldžiasi, priima Viešpatį, – tęsė Pranciškus – tas „šokteli Dvasioje“, pajunta, kad kažkas viduje persivertė, „šokteli“ iš džiaugsmo, užsidega noru pirmu asmeniu daryti, įgyvendinti svajonę, žino, kad Viešpats pašaukia ir kviečia liudyti Evangeliją, kad su nuolankumu pagal gautas malones ir charizmas kurtume naują pasaulį.“
Tikėjimo patirtis sukelia žavėjimąsi ne tik gyvenimu, bet ir artimu. Pagal Luko evangelijos pasakojimą matome, kad Dievo apsilankymas įvyksta ne per sukrečiančias kosmines apraiškas, o per paprastą dviejų moterų – Marijos ir Elzbietos – susitikimą. Pranciškus ragino mokytis iš Jėzaus, kaip atjausti gyvenimo naštos prislėgtus ir išvargintus žmones, „šoktelėti“ gailestingumu sutikto sužeisto kūno akivaizdoje.
Baigdamas Mišių homiliją Pranciškus ragino: būkime krikščionys, susitinkantys Dievą maldoje ir brolius meilėje – būkime „šoktelėjančiais“, gyvais krikščionimis, priimančiais Dvasios ugnį, kad mus sudegintų nūdienos klausimai, Viduržemio jūros regiono iššūkiai, vargstančiųjų šauksmas, šventosios brolybės ir taikos utopijos, kurios laukia įgyvendinimo. (SAK/Vatican News)
