Popiežiaus pratarmė gastronomo ir ekonomisto pokalbiui
„Savaime aišku, kam reikia kurti gražų gėrį“ – tokia mintis kyla, pasak Pranciškaus, skaitant minėtų autorių knygą. Galima pridurti, kad už septyniasdešimtmečio Carlo Petrini „lėto valgymo“ idėjos yra kvietimas ne vien skanauti patį maistą, bet ir vertinti kai ką daugiau: buvimą su kitais žmonėmis, maisto, kultūrų ir tradicijų įvairovę, kaip atsvarą moderniai skubai, laiko kitiems neturėjimui ir panašiems dalykams, kuriuos įkūnija vadinamasis „greitas maistas“, dažnai vienodas ir menkos vertės. Matematikos daktaro laipsnį turintis penkiasdešimtmetis jėzuitas Gaëlis Giraud, buvęs Prancūzijos vystymosi agentūros vyriausiasis ekonomistas, šiuo metu vadovauja vienai studijų programai Vašingtono Georgetown universitete, kartas nuo karto parengia straipsnius Romoje leidžiamam jėzuitų žurnalui „La Civiltà Cattolica“, kuriuos, pasak popiežiaus, jis skaito ir vertina.
Pasak popiežiaus Pranciškaus, skaitydamas šių dviejų autorių pokalbį, jis labai vertino kritinio mąstymo ir kritikos derinimą su pozityviais pavyzdžiais, pasiūlymais ir optimizmu. Autoriai kritikuoja įvairius dominuojančius dabartinio ekonominio modelio aspektus, pavyzdžiui, ekonomikos vertinimą ir matavimą vien pagal bendrojo vidaus produkto augimą. Tai sudarė sąlygas pelno stabmeldystei, nustūmusiai į antrą planą žmogiškuosius ekonomikos aspektus ir tuos ekonomikos matmenis, kurie nėra piniginiai. Iš kitos pusės, tai nėra pesimistinė knyga, bet bendros paieškos tų sąlygų ir veiksnių, kurie užtikrintų tvarų, ne grobuonišką, teisingą vystymąsi dabartinei ir būsimoms kartoms. Dabartinė disbalansus, įskaitant klimato ir aplinkos, generuojanti ekonomika, pašvęsta vien pelnui, nežabotam aplinkos išnaudojimui, tokia nėra. Ir kaip po to galime uždaryti duris tiems, kurie beldžiasi į mūsų duris dėl to, kad tiesiogiai nukentėjo nuo pasekmių, sukeltų mūsų besaikio vartojimo? Šioms temoms, primena Pranciškus, ir jis skyrė dėmesį savo enciklikoje Fratelli tutti apie žmonių brolybę ir socialinę draugystę, išskleisdamas ir tikėjimo horizontą: pavyzdžiui, aplinkos griovimas nėra vien autodestrukcija, bet ir nepagarba Kūrėjui ir jo nuostabiajai kūrinijai.
Kitas į akis jam kritęs aspektas, pažymėjo popiežius, – tai tikėjimas ir pasitikėjimas jaunomis bei ateinančiomis kartomis, o tai brangi tema ir jam pačiam. Vietoj to, kad skųstumėmės jaunuoliais, švaistančiais mūsų pasiekimus, geriau nuoširdžiai pripažinti, kad pirmiausia būtent jaunuoliai įkūnija pokytį, kurio mums visiems reikia. Visuose pasaulio regionuose jaunuoliai prašo pokyčio: pokyčio mūsų santykiuose su vienas kitu ir su aplinka. Jie reikalauja naujos atsakomybės, patys ją nuoširdžiai ir išradingai praktikuoja savo gyvenimo stiliumi, rinkdamiesi maistą, transportą ir kitus gėrius. Galime iš jų mokytis. „Mane guodžia ir teikia pasitikėjimo tai, kad tokios nuostatos plinta ir tampa įprasta kasdienybe“, – rašo popiežius.
„Tikintysis ir agnostikas kalbasi ir sutaria, nors ir atsispirdami į nevienodas pozicijas, dėl skirtingų aspektų, į kuriuos mūsų visuomenė turi atsižvelgti, jei norime, kad rytojaus pasaulis vis dar būtų įmanomas: man tai atrodo labai gražu!“, – pažymi popiežius.
„Manau, kad ši knyga yra brangi dovana, nes parodo mums kelią ir konkrečią galimybę juo eiti individualiai, bendruomeniškai ir instituciškai: ekologinis perėjimas gali būti sritis, kurioje mes visi, kaip broliai ir seserys, pradėtume rūpintis bendrais namais, lažindamiesi, kad vartodami mažiau daiktų ir patirdami daugiauasmeniškų santykių atversime savosios laimės duris“, – baigiamuosiuose pratarmės žodžiuose rašo Pranciškus. (RK / Vatican News)
