Mišios Budapešte. „Atverkime savo širdžių duris!“
Homilijoje komentuodamas sekmadienio Evangeliją, kurioje kalbama apie Kristų – Gerąjį Ganytoją, popiežius atkreipė dėmesį į dvi detales: Ganytojas šaukia savąsias avis ir po to jis jas išsiveda.
„Jis šaukia savąsias avis“ (Jn 10, 3)? Mūsų išganymo istorija prasideda ne nuo mūsų nuopelnų, ne nuo mūsų sugebėjimų ar mūsų sukurtų struktūrų, bet pradžioje visada yra Dievo kvietimas, jo troškimas mus pasiekti, jo rūpinimasis kiekvienu iš mūsų, jo gailestingumas ir noras mus išgelbėti iš nuodėmės ir mirties, suteikti mums gyvenimo gausą ir begalinį džiaugsmą, kalbėjo Pranciškus. Jėzus atėjo kaip Gerasis žmonijos Ganytojas, kad pakviestų mus ir parvestų namo. Jis ateina kaip Gerasis Ganytojas ir kviečia mus vardu, sako, kokie mes jam brangūs, jis gydo mūsų žaizdas ir padeda mums pakelti mūsų naštas, surenka mus į savo kaimenę. Sutaikina mus su Tėvu ir vienus su kitais.
„Broliai ir seserys, – sakė Pranciškus, – šį rytą stovėdami čia jaučiame džiaugsmą, kad esame šventoji Dievo tauta: visi esame gimę iš pašaukimo. Jis mus pakvietė, todėl esame jo tauta, jo kaimenė, jo Bažnyčia. Nors esame skirtingi ir priklausome skirtingoms bendruomenėms, visi esame suvienyti jo meilės glėbyje. Visi esame pašaukti puoselėti broliškus santykius ir bendradarbiauti, nesiskaldyti tarpusavyje, nemanyti, kad mūsų bendruomenės yra tik mums rezervuota aplinka, neginti savo teritorijos nuo kitų, bet atsiverti tarpusavio meilei.“
Pašaukęs savo avis, Ganytojas jas išsiveda. Pirmiausia esame suburti į Dievo šeimą, tampame jo tauta, o paskui jis mus siunčia į pasaulį, kad drąsiai skelbtume Gerąją Naujieną ir liudytume mus atgimdžiusią Meilę. Visi, nė vieno neišskiriant, esame pašaukti išeiti iš savo komforto zonos ir turėti drąsos pasiekti visus paribius, kuriems reikia Evangelijos šviesos.
Liūdna ir skaudu matyti uždarytas duris, tęsė Pranciškus, mūsų egoizmo duris, užtrenktas tiems, kurie yra šalia mūsų; mūsų individualizmo duris, uždarytas visuomenėje; mūsų abejingumo duris, užtrenktas kenčiantiems ir skurstantiems; uždarytas duris tiems, kurie yra mums svetimi, kurie yra kitokie, migrantai, vargšai. Liūdna matyti uždarytas mūsų bažnytinių bendruomenių duris: uždarytas kitiems, uždarytas pasauliui, uždarytas tiems, kurie nesilaiko taisyklių, tiems, kurie trokšta Dievo atleidimo.
„Broliai ir seserys, prašau: atverkime duris! Leiskime gyvenimo Viešpačiui įžengti į mūsų širdis, jo žodžiui, kuris guodžia ir gydo, o tada išeikime ir patys būkime atviros durys visuomenėje. Būkime atviri ir svetingi vieni kitiems, kad Vengrijoje klestėtų brolybė ir taika.“ (jm / Vatican News)
