Paieška

Lapkričio 23 d. bendroji audiencija Šv. Petro aikštėje Lapkričio 23 d. bendroji audiencija Šv. Petro aikštėje 

Trečiadienio katechezė. Dvasinė paguoda

Bendrojoje audiencijoje, surengtoje lapkričio 23-iąją, popiežius Pranciškus tęsė katechezių ciklą apie dvasinę įžvalgą, apie įvairius elementus ir veiksnius, kurie leidžia įžvelgti svarbiausius dalykus ir išgirsti tylų Dievo balsą. Praėjusios katechezės dėmesio centre buvo nerimas ir liūdesys, o šios – paguoda. Svarbu atskirti, kokia paguoda yra autentiška.

Kas yra dvasinė paguoda? Tai gilaus vidinio džiaugsmo patyrimas, leidžiantis įžvelgti Dievo buvimą visuose dalykuose, stiprinantis tikėjimą ir viltį, taip pat gebėjimą daryti gera. Tai ir vidinė ramybė, kuri leidžia nepasiduoti sunkumų akimirką, nes yra stipresnė už išmėginimus. Dvasinė paguoda yra didelė dovana dvasiniam ir visam gyvenimui. 

Dvasinė paguoda paliečia mūsų gelmę, tačiau labai švelniai, subtiliai. Asmuo jaučiasi apgaubtas Dievo, bet tuo pat metu turintis visišką laisvę. Tikra dvasinė paguoda nelaužo mūsų valios. Ji taip pat nėra praeinanti trumpalaikė euforija. Kartais ir skausmas, pavyzdžiui, jaučiamas dėl savo nuodėmių, gali tapti paguodos priežastimi.  

Pasak popiežiaus Pranciškaus, dvasinę paguodą suprasti padeda šventųjų gyvenimai. Pavyzdžiui tai, ką išgyveno šv. Augustinas, kalbėdamas su motina Monika apie amžinojo gyvenimo grožį. Arba tobulas šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo džiaugsmas, nepaisant labai sunkių aplinkybių. Daugybė šventųjų, vyrų ir moterų, išgarsėjo dideliais dalykais ne todėl, kad buvo labai šaunūs ir daug sugebantys, o todėl, kad dvelkė raminančios Dievo meilės mielumu. Ši vidinės taikos būsena šventųjų gyvenimuose buvo tikras atradimas šv. Ignacui Lojolai. 

Popiežius citavo Editą Štein, XX amžiaus mistikę karmelitę. Praėjus metams po krikšto, kurį priėmė po atsivertimo, E. Štein rašė: „Kai pasiduodu šiam jausmui, po truputį mane užpildo naujas gyvenimas ir be jokios mano valios įtampos atsiveria nauji dalykai. Šis gyvybinis srautas, regis, kyla iš veiklos ir jėgos, kuri nėra mano, ir, be jokios prievartos man, veikia manyje“. 

Dvasinė paguoda yra susijusi su viltimi, ji projektuoja ateitį ir leidžia imtis iniciatyvų, kurios iki tol buvo atidėliojamos ar net neįsivaizduojamos, kaip liudija pačios E. Štein gyvenimas, pažymi popiežius. Ši paguoda, ši taika nėra pasyvi, migdanti, priešingai, ji žadina norą daryti gerus dalykus, tarnauti kitiems žmonėms ir visuomenei. Tai dvasinės paguodos priešingybė – liūdesys – verčia užsidaryti savyje ir nieko nedaryti.  

Dvasinės paguodos negalima suvaidinti ir negalima užprogramuoti, nes ji yra Šventosios Dvasios dovana, panaikinanti atstumus ir leidžianti pažinti Dievą. „Elgiausi su Dievu kaip vaikas, kuris tiki, kad viskas leidžiama, ir savo Tėvo lobius laiko savais“, – autobiografiniuose užrašuose pažymi šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė, prisimindama, kaip keturiolikos metų amžiaus Romoje, Šv. Kryžiaus bazilikoje, metėsi paliesti kitų iš tolo garbinamą relikviją. Bet, pasak Pranciškaus, tai yra puikus dvasinės paguodos apibūdinimas: toks Dievo artumo suvokimas, kuris leidžia išdrįsti įsiprašyti į jo gyvenimą. Toks familiarumas su Dievu, kad jo namai tampa mūsų namais, kuriuose jaučiamės priimti, mylimi ir atgaivinami. Dvasinė paguoda virsta drąsa, tokia kaip Kūdikėlio Jėzaus Teresės, kai ji tiesiai popiežiaus paprašė – ir buvo išgirsta – suteikti išimtį dėl jauno amžiaus ir leisti stoti į karmeličių ordiną. Tuo tarpu dvasinis liūdesys ir neviltis žadina priešingas mintis: „aš nenoriu, aš negaliu“. Dvasinė paguoda leidžia jausti Dievo artumą ir jėgą, su pasitikėjimu išdrįsti žengti pirmyn, nauju ir nežinomu keliu.  

Tačiau yra ir netikrų paguodų, pridūrė popiežius Pranciškus. Pasak jo, ir dvasiniame gyvenime pasitaiko kažko panašaus, kaip originalūs daiktai ir jų imitacijos, padirbiniai. Jei tikra paguoda yra švelni ir gaivinanti, paguodos imitacijos yra labiau akinančios, jaučiamos, tarsi ugnis šiauduose, bet be nuoseklumo ir užsklendžiančios žmogų savyje, darančios jį abejingą kitiems. „Netikra paguoda galiausiai palieka mus tuščius, toli nuo mūsų egzistencijos centro“, – reziumavo popiežius. 

Todėl ir paguodai reikia dvasinės įžvalgos. Netikra paguoda gali tapti pavojinga, jei jos ieškosime kaip savaiminio tikslo ir pamiršime Viešpatį. Kaip pasakytų šv. Bernardas, žmogus turėtų ieškoti paguodos Dievo, o ne Dievo paguodų. Pastarasis dalykas yra tam tikras dvasinis infantilizmas – trokštame Dievo ne dėl jo paties grožio, bet dėl naudos, daiktų ar dalykų, kurių siekiame. Turime visų pirma ieškoti Dievo, o jo artumas suteiks ir paduodą. (RK / Vatican News)  

2022 lapkričio 23, 11:45

Paskutinės audiencijos

Skaityk viską >