Paieška

Popiežius su komboniečių misionierių kapitulos nariais Popiežius su komboniečių misionierių kapitulos nariais 

Popiežius: be Dievo malonės – šakės mums visiems

Popiežius Pranciškus šeštadienį, birželio 18 d., priėmė komboniečių misionierių kapitulos narius.

Komboniečiai misionieriai XIX kapitulai parinko temą: „Aš esu vynmedis, jūs šakelės“. Kapitulos darbuose, kurie tęsiasi visą birželio mėnesį, dalyvauja 69 kapitulos nariai ir keli generalinės vadovybės stebėtojai, atstovaujantys 3 000 komboniečių kunigų, vyrų ir moterų misionierių, gyvenančių 36 kraštuose Afrikoje, Amerikoje, Azijoje ir Europoje. Komboniečiai misionieriai, steigėjo šv. Danieliaus Komboni pavyzdžiu, skelbia Evangeliją gyvendami su labiausiai vargstančiais ir atstumtais žmonėmis, kviečia juos į susitikimą su Jėzumi Kristumi kaip su draugu ir išganytoju, vieninteliu galinčiu suteikti gyvenimo prasmę.

Pirmuosiuose kapitulos etapuose komboniečiai apžvelgė popiežius mokymą apie misionierišką, sinodinę ir brolišką Bažnyčią, išklausė ataskaitas apie misijonierių veiklą žemynuose ir narių formaciją, o ateinančiomis dienomis tarsis dėl kongregacijos veiklos krypties ir prioritetų bei išrinks naują generalinį vyresnįjį.

Popiežius susitikime su komboniečiais prašė atkreipti dėmesį į Kristaus žodžius savo apaštalams – pasiuntiniams: „be manęs negalite nieko“. Jis nepasakė – „galite atlikti nedaug“. Kaip tai suprasti? Mes galime įgyvendinti daug sumanymų: konferencijas, susitikimus, kampanijas, daug kitų dalykų. Bet, jei nesame jame, jei jo Dvasia neperkeičia mūsų, viskas, ką darome, yra niekis jo akyse ir nieko nereiškia Dievo karalystei, sakė Pranciškus.

Tačiau jeigu kaip šakelės augame iš vynmedžio, tuomet Dvasios syvai iš Kristaus teka į mus ir bet kas, ką darome, neša vaisių, nes tai ne mūsų atliekami darbai, o Dievo meilė, kuri veikia per mus. „Tai krikščioniškojo gyvenimo paslaptis“, – patikino  Pranciškus ir tęsė: 

„Šventosios Dvasios trauka yra tai, kas verčia mus išeiti iš savęs, iš savo uždarumo, iš savo egocentriškumo ir eiti pas kitus, į paribius, kur Evangelijos troškulys yra didžiausias. Įdomu, kad pati bjauriausia pagunda su kuria susiduriame pašvęstajame gyvenime, yra savęs garbinimas, kuris neleidžia mums eiti toliau. Kai pradedame nuo pažvelgimo į veidrodį psichologijos, galiausiai išeiname už jos ribų ir sugrįžtame į savo sergančią širdį. Visi turime sergančias širdis. Dievo malonė mus išgelbsti, bet be Dievo malonės – šakės mums visiems. Svarbu, kad su Dvasia peržengtume ribas.“

(SAK /Vatican News)

2022 birželio 18, 12:23