Popiežius Kipro kunigams ir vienuoliams: ginčykimės, bet likime broliais

„Dalijuosi šios žemės aplankymo džiaugsmu, galėdamas eiti didžio apaštalo Barnabo, šios tautos sūnaus, Jėzų įsimylėjusio mokinio, karšto Evangelijos skelbėjo, kuris keliaudamas tarp gimstančių krikščioniškų bendruomenių matė Dievo malonės veikimą, džiūgavo ir ragino visus iš širdies likti ištikimais Viešpačiui (Apd 11, 23) pėdomis. Atvykstu su tokiu pat troškimu – pamatyti Dievo malonės veikimą jūsų Bažnyčioje ir jūsų žemėje, džiaugtis kartu su jumis dėl nuostabių dalykų, kuriuos Viešpats daro, paraginti nenuilstamai eiti pirmyn ir neprarasti drąsos“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Žvelgiu į jus ir matau jūsų skirtingumo turtą“, – pridūrė jis, trumpai paminėdamas maronitų ir lotynų apeigų katalikų bendruomenių istoriją. Prieš keliolika amžių į Kiprą atvykę maronitai iki šiol yra glaudžiai susiję su Libanu, kurio istorijoje, kaip ir jų istorijoje, daug sunkių išmėginimų. Sveikindamas lotynų apeigų katalikus popiežius priminė, kad greta istorinės Kipro bendruomenės gyvuoja daugiaspalvė, daugiatautė ir daugiakultūrė katalikų migrantų bendruomenė.

„Tokiame Bažnyčios veide atsispindi Kipro vaidmuo Europoje: tai aukso spalvos žemė, glamonėjama jūros bangų, jos istorija yra tautų sampyna, susitikimų mozaika. Tokia yra ir pati Bažnyčia: katalikiška, tai yra visuotinė, atvira erdvė, kurioje visi priimami ir pasiekiami Dievo gailestingumo bei kvietimo mylėti. Katalikų Bažnyčioje nėra ir nebus sienų: tai bendri namai, santykių vieta, skirtumų sugyvenimas“, – pažymėjo Šventasis Tėvas. Jis pasidalijo mintimis apie šv. Barnabo, Kipro krikščionių brolio ir globėjo, gyvenimą ir misiją. Pasak jo, kalbant apie Barnabą galima pabrėžti du dalykus.

Vienas – tai kantrybė. Apie Barnabą kalbama kaip apie didelio tikėjimo ir vidinės pusiausvyros žmogų. Todėl Jeruzalės Bažnyčia – motininė Bažnyčia – pasiuntė jį kaip labiausiai tinkamą asmenį lankyti Antiochijos bendruomenę, sudarytą iš ką tik atsivertusiųjų, dažnai iš pagonių. Jis siunčiamas ištirti, kas vyksta, ir atranda kito pasaulio, kitos kultūros, kito jautrumo žmones. Jie buvo ką tik atsivertę ir pakeitę gyvenimus. Jų tikėjimas – entuziastingas, bet trapus. Barnabas šioje situacijoje elgiasi labai kantriai. Šią kantrybę galėtume pavadinti palydėjimo kantrybe: jis nesutraiško trapaus naujų tikinčiųjų tikėjimo kietomis ir nelanksčiomis nuostatomis, per dideliais reikalavimais, bet kantriai stebi ir tiria nepažįstamų žmonių gyvenimą, neskuba smerkti jų kultūrų ir tradicijų, stengiasi suvokti naujus Dievo veikimo būdus. Jis lydi, paima už rankos, kalbasi. 

„Brangūs broliai ir seserys, turime būti kantri Bažnyčia, kurios nesukrečia ir nesupurto pokyčiai, kuri romiai priima naujoves ir gilinasi į jas Evangelijos šviesoje. Šioje saloje jūs darote labai vertingą iš kitų pasaulio krantų atvykstančių brolių ir seserų priėmimo darbą: kaip Barnabas, esate kviečiami puoselėti kantrų ir atidų žvilgsnį, būti regimais ir tikėtinais Dievo kantrybės ženklais, liudijančiais, kad niekas nebus paliktas už durų ir be jo švelnaus apkabinimo“, – kalbėjo Pranciškus. Tai svarbi žinia ir Bažnyčiai Europoje, patiriančiai tikėjimo krizę: nėra naudos iš impulsyvumo, agresyvumo, nostalgijos ir skundimosi. Reikia eiti pirmyn, skaitant laikų ženklus, krizės ženklus. Reikia iš naujo kantriai pradėti skelbti Evangeliją, ypač naujoms kartoms: patiems nuolat ieškant Dievo maldoje, drąsinant, neteisiant, gerbiant tai, ką Viešpats daro kiekvieno žmogaus istorijoje. Kantrybė reiškia turėti ausis ir širdį, priimančius skirtingą dvasinį jautrumą, skirtingą būdą išreikšti tikėjimą. Bažnyčia nori ne suvienodinti, bet kantriai integruoti. Būtent to siekiama ir sinodiniame kelyje.   

Barnabo istorijoje yra kitas svarbus akcentas: susitikimas su Pauliumi iš Tarso, jų broliška draugystė, leidimasis į bendrą misiją. Apaštalų darbuose pažymima, kad po Pauliaus, užkietėjusio krikščionių persekiotojo, atsivertimo visi vis dar jo bijojo. Tik Barnabas jį priglaudė, pristatė bendruomenei, laidavo už jį (žr. Apd 9, 27). Priglausti, pasiimti su savimi – šiais žodžiais apsakoma ir Jėzaus misija. Jėzus priglaudė apaštalus, prisiėmė nuodėmės sužeistą žmogiškumą. Tai draugystės ir dalijimosi nuostata, kartais ir ant pečių panešant, kaip gerasis samarietis, sužeistą ar pavargusį. Tai dar vadinama brolybe, antrasis žodis, kurį, pasak Šventojo Tėvo, jis norėjo pabrėžti. 

Barnabas ir Paulius kaip broliai keliauja kartu, skelbia, yra persekiojami. Po metų darbo Antiochijoje (Apd 11, 26) Šventosios Dvasios paraginti leidosi į Kiprą (Apd 13, 4). Dievo žodis sklido ne vien dėl jų žmogiškų savybių, bet ir dėl jų brolybės Dievo vardu, kurioje spindėjo artimo meilė. Bet vėliau atsitiko kai kas nelaukta, bet vis dėlto gyvenimiška: jie susiginčijo ir jų keliai išsiskyrė (Apd 15, 39). Tarp brolių pasitaiko ginčų. Tačiau jų nuomonės išsiskyrė ne dėl asmeninių dalykų, o dėl to, kaip tęsti misiją. Paulius nenori, skirtingai nuo Barnabo, į kelionę imti jaunojo Morkaus. Vis dėlto vėlesniuose Pauliaus laiškuose išryškėja, kad jog nuoskaudų neliko: kai Paulius kviečiasi Timotiejų, jis ragina jį kartu pasiimti ne ką kitą, o Morkų, kuris jam bus „naudingas padėjėjas“ (žr. 2 Tim 4, 9.11)! 

Tokia yra Bažnyčios brolybė: galima ginčytis dėl vizijų, dėl idėjų. Kai kuriais atvejais aiškus kalbėjimas padeda, tampa augimo ir kaitos proga. „Bet visada atsiminkime: ginčijamasi ne dėl kariavimo, ne dėl vyravimo, o dėl to, kad išreikštume Dvasią ir gyventume Dvasia, kuri yra meilė ir bendrystė. Ginčijamasi, bet liekama broliais“, – sakė popiežiaus. Mums, pasak jo, reikia broliškos Bažnyčios, kuri būtų brolybės įrankis pasaulyje, kurioje skirtingumas nėra laikomas grėsme, kurioje nėra pavydžiai saugomos savosios erdvės. Tokia pagunda žadina baimę, ši – nepasitikėjimą, kuris virsta įtarumu ir galiausiai atveda iki karo.  

„Dėkoju už tai, kuo esate ir ką darote, už džiugų Evangelijos skelbimą, už patiriamus nuovargį ir atsižadėjimus, kad ji sklistų. Tai apaštalų Barnabo ir Pauliaus rodomas kelias. Jums linkiu būti visada kantria Bažnyčia, kuri įsižiūri, lydi ir integruoja: broliška Bažnyčia, kuri suranda vietos kitam, ginčijasi, bet lieka vieninga“, – sakė popiežius Kipro vyskupams, kunigams, vienuoliams ir katechetams. (RK / Vatican News)