Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus Popiežius Pranciškus  (Vatican Media)

Popiežiaus žinia neįgaliesiems: Jėzus – jūsų bičiulis, Bažnyčia – jūsų namai

Popiežius Pranciškus žinia Tarptautinės neįgaliųjų dienos proga – 2021 m. gruodžio 3 d.

„Jūs esate mano draugai“ (plg. Jn 15, 14)

Brangūs broliai ir seserys!

Tarptautinės jums skirtos dienos proga norėčiau tiesiogiai kreiptis į jus, kurie gyvenate turėdami negalią, ir pasakyti jums, kad Bažnyčia jus myli ir jai reikia kiekvieno iš jūsų, kad ji galėtų vykdyti savo misiją tarnaudama Evangelijai.

Jėzus yra draugas

Jėzus yra mūsų draugas! Jis pats tai pasakė savo mokiniams per Paskutinę vakarienę (plg. Jn 15, 14). Jo žodžiai mus pasiekia ir nušviečia mūsų ryšio su juo ir mūsų priklausymo Bažnyčiai slėpinį. „Draugystė su Jėzumi yra neišardoma. Jis niekada mūsų nepalieka, nors kartais atrodo, kad jis tyli. Kai mums jo reikia, jis leidžiasi mūsų randamas. Jis lieka mūsų pusėje, kad ir kur mes eitume“. (Posinodinis apaštališkasis paraginimas Christus vivit, 154). Mes, krikščionys, esame gavę dovaną – prieigą prie Jėzaus širdies ir draugystę su juo. Esame palaiminti šia privilegija, ir ji tampa mums pašaukimu: mūsų pašaukimas – būti jo draugais!

Turėti Jėzų kaip draugą yra didžiausia paguoda; tai gali kiekvieną iš mūsų paversti dėkingu ir džiaugsmingu mokiniu, gebančiu liudyti, kad mūsų pačių trapumas nėra kliūtis gyventi Evangelija ir ją skelbti. Pasitikėjimas ir asmeninė draugystė su Jėzumi gali būti dvasinis raktas, padedantis priimti mūsų visų patiriamus apribojimus ir gyventi susitaikius su savo būkle. Iš to gali kilti džiaugsmas, kuriuo „prisipildo širdys ir gyvenimas“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 1), nes, kaip rašė vienas didis egzegetas, draugystė su Jėzumi yra „kibirkštis, įžiebianti entuziazmą“ [1].

Bažnyčia yra jūsų namai

Krikštas kiekvieną iš mūsų padaro visateisiu bažnytinės bendruomenės nariu ir kiekvienam suteikia galimybę be jokios atskirties ar diskriminacijos sušukti: „Aš esu Bažnyčia!“ Bažnyčia iš tiesų yra jūsų namai! Mes visi kartu esame Bažnyčia, nes Jėzus pasirinko būti mūsų draugu. Bažnyčia – to vis labiau norime išmokti per sinodinį procesą, kurį pradėjome, – „yra ne tobulųjų bendrija, bet keliaujančių mokinių bendruomenė, sekanti Viešpatį ir reikalinga jo atleidimo“ (Katechezė, 2016 m. balandžio 13 d.). Šioje tautoje, kuri žengia į priekį per istorijos įvykius vedama Dievo žodžio, „visi yra veikėjai, nė vienas negali būti laikomas paprastu statistu“ (Kalba Romos vyskupijos tikintiesiems, 2021 m. rugsėjo 18 d.). Todėl kiekvienas iš jūsų taip pat esate kviečiamas įnešti savo indėlį į sinodinę kelionę. Esu įsitikinęs, kad jei tai bus tikrai „dalyvavimu pagrįstas ir įtraukus bažnytinis procesas" [2], jis tikrai praturtins bažnytinę bendruomenę.

Deja, ir šiandien daugelis iš jūsų „visuomenėje traktuojami kaip svetimkūniai. [...] jaučiasi egzistuojantys, bet nepriklausantys bendruomenei ir nedalyvaujantys jos gyvenime“ ir „dar yra nemažai dalykų, trukdančių įgyti visavertę pilietybę“ (Enciklika Fratelli tutti, 98). Diskriminacija vis dar pernelyg paplitusi įvairiuose socialinio gyvenimo lygmenyse; ją skatina išankstinės nuostatos, nežinojimas ir kultūra, kurioje vargiai suvokiama neįkainojama kiekvieno žmogaus vertė. Ypač požiūris į negalią, kuri yra sąveikos tarp socialinių barjerų ir kiekvieno žmogaus ribotumo padarinys, kaip į ligą prisideda prie jūsų gyvenimo atskirties ir skatina stigmatizaciją.

Kalbant apie Bažnyčios gyvenimą, „didžiausia diskriminacija [...] yra dvasinio dėmesio stygius“ (Apaštališkasis paraginimas Evangelii gaudium, 200), kuris kartais reiškiasi nesuteikiant prieigos naudotis sakramentais, ir tai, deja, patiria kai kurie iš jūsų. Magisteriumas šiuo klausimu yra labai aiškus, ir neseniai Katechezės vadove buvo aiškiai patvirtinta, kad „niekas negali atsisakyti teikti sakramentų neįgaliesiems“ (272). Diskriminacijos akivaizdoje būtent Jėzaus draugystė, kurią visi gauname kaip neužtarnautą dovaną, mus išvaduoja ir leidžia išgyventi skirtybes kaip turtą. Jėzus iš tikrųjų mus vadina ne tarnais, ne menkesnio orumo moterimis ir vyrais, bet draugais: patikėtiniais, vertais žinoti viską, ką jis yra girdėjęs iš Tėvo (plg. Jn 15, 15).

Išbandymo metas 

Jėzaus draugystė saugo mus išbandymo metu. Puikiai žinau, kad Covid-19 pandemija, iš kurios mes tik vargiai brendame, turėjo ir tebeturi labai sunkių pasekmių daugelio iš jūsų gyvenimui. Turiu omenyje, pavyzdžiui, būtinybę ilgą laiką likti namuose; sunkumus, su kuriais susiduria daugelis neįgalių studentų, norėdami naudotis nuotolinio mokymosi priemonėmis; socialines paslaugas, kurios daugelyje šalių ilgai buvo nutrauktos; taip pat daugelį kitų sunkumų, su kuriais teko susidurti kiekvienam iš jūsų. Tačiau visų pirma galvoju apie tuos iš jūsų, kurie gyvena globos įstaigose, ir apie kančias, kurias jums sukėlė priverstinis atskyrimas nuo artimųjų. Šiose įstaigose virusas veikė labai žiauriai ir, nepaisant darbuotojų atsidavimo, pareikalavo pernelyg daug aukų. Žinokite, kad popiežius ir Bažnyčia yra jums ypatingai artimi – su meile ir švelnumu!

Bažnyčia solidarizuojasi su tais, kurie vis dar kovoja su koronavirusu; kaip visada, ji dar kartą patvirtina, kad reikia pasirūpinti visais, kad negalia nebūtų kliūtis gauti geriausią prieinamą priežiūrą. Šia prasme kai kurios vyskupų konferencijos, pavyzdžiui, Anglijos ir Velso [3], taip pat Jungtinių Amerikos Valstijų [4] jau paskelbė pareiškimus, kad būtų be diskriminacijos traktuojamos visų žmogaus teisės.

Evangelija skirta visiems

Iš draugystės su Viešpačiu kyla ir mūsų pašaukimas. Jis išsirinko mus, kad duotume daug vaisių ir kad mūsų vaisiai išliktų (plg. Jn 15, 16). Pristatydamas save kaip tikrąjį vynmedį Jėzus norėjo, kad kiekviena su juo susivienijusi šakelė galėtų duoti vaisių. Taip, Jėzus nori, kad pasiektume „laimę, kuriai esame sukurti. Jis trokšta, kad būtume šventi, ir tikisi, jog nesitenkinsime vidutiniška, praskiesta, netvaria egzistencija“ (Apaštališkasis paraginimas Gaudete et exsultate, 1).

Evangelija skirta ir tau! Tai visiems skirtas žodis, kuris guodžia ir kartu kviečia atsiversti. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie visuotinį pašaukimą į šventumą, moko: „visi Kristaus tikintieji, kad ir kokia būtų jų užimama vieta ar luomas, šaukiami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulybės [...]. Tam tobulumui pasiekti tikintieji tepanaudoja gebėjimus, atseikėtus jiems pagal Kristaus dovanos saiką, idant [...] pasišvęstų Dievo garbei ir artimo tarnybai“. (Konst. Lumen gentium, 40).

Evangelijose pasakojama apie Jėzaus susitikimus su neįgaliais žmonėmis, kurių gyvenimas dėl to iš esmės pasikeitė ir jie pradėjo jį liudyti. Pavyzdžiui, Jėzaus išgydytas nuo gimimo buvęs aklas žmogus drąsiai visų akivaizdoje tvirtina, kad Jėzus yra pranašas (plg. Jn 9, 17); ir daugelis kitų džiaugsmingai skelbia, ką Viešpats jiems padarė.

Žinau, kad kai kurių iš jūsų būklė yra itin pažeidžiama. Tačiau norėčiau kreiptis būtent į jus, esant reikalui prašydamas, kad jūsų šeimos nariai ar artimieji perskaitytų šiuos mano žodžius ir perduotų mano kvietimą ir prašymą melstis. Viešpats atidžiai išklauso juo pasitikinčiųjų maldą. Tegul niekas nesako: „Nemoku melstis“, nes, pasak apaštalo, „Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 26). Evangelijose Jėzus iš tiesų išklauso besikreipiančius į jį, net ir, atrodytų, netinkamu būdu, galbūt tik gestu (plg. Lk 8, 44) ar šauksmu (plg. Mk 10, 46). Maldoje glūdi visiems prieinama misija, ir aš norėčiau ją ypatingu būdu patikėti jums. Nė vienas nėra toks silpnas, kad negalėtų melstis, garbinti Viešpatį, šlovinti jo šventąjį Vardą ir užtardamas prašyti pasaulio išganymo. Prieš Visagalį visi suvokiame esą lygūs.

Brangūs broliai ir seserys, jūsų malda šiandien kaip niekada būtina. Šventoji Teresė Avilietė rašė, kad „sunkiais laikais reikia tvirtų Dievo draugų, kurie palaikytų silpnuosius“ [5]. Pandemijos laikas mums aiškiai parodė, jog visi esame pažeidžiami: „Supratome, kad visi plaukiame viena valtimi, esame pažeidžiami ir sutrikę, tačiau tuo pat metu – svarbūs ir reikalingi, visi turime irkluoti kartu“ [6]. Pirmasis būdas tai padaryti – melstis. Visi galime tai daryti; ir net jei mums, kaip Mozei, reikės paramos (plg. Iš 17, 10), esame tikri, kad Viešpats išklausys mūsų prašymą.

Linkiu jums visa ko geriausio. Tegul Viešpats jus laimina, o Dievo Motina saugo.

Roma, Šv. Jono bazilika Laterane, 2021 m. lapkričio 20 d.

Pranciškus

 

[1] Rudolf Schnackenburg. Freundschaft mit Jesus, Freiburg i.Brg., p.57
[2] Vyskupų sinodas. Parengiamasis dokumentas Dėl sinodinės Bažnyčios: bendrystė, dalyvavimas ir misija, 2.
[3] Bishops’ Conference of England and Wales, Coronavirus and Access to Treatment. 2020 m. balandžio 20 d. 
[4] USCCB - Public Affairs Office, Statement on Rationing Protocols by Health Care Professionals in Response to COVID-19, 2020m. balandžio 3 d.
[5] Vita, 15, 5.
[6] Padrąsinimo žodis maldos dėl pandemijos metu, 2020 m. kovo 27 d.

2021 lapkričio 25, 14:02