Sekmadienio vidudienio malda su popiežiumi: pasinerti į Jėzų, kad su juo tarnautume
Du Jėzaus mokiniai – Jokūbas ir Jonas – šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje prašo Jėzaus, kad suteiktų jiems vietą jo šlovėje. Tai išgirdę kiti mokiniai pasipiktino, o Jėzus kantriai pamokė: tikroji šlovė yra ne savęs iškėlimas aukščiau kitų, bet gyvenimas pagal krikštą, kuriuo ir Jėzus bus pakrikštytas.
Krikštas reiškia pasinėrimą. Jėzus per savo kančią pasinėrė į mirtį, paaukodamas savo gyvybę dėl mūsų išgelbėjimo. Jo šlovė – Dievo šlovė – yra tarnyste tampanti meilė, ne valdyti siekianti galia. Todėl Jėzus pamokė mokinius ir mus šiais žodžiais: „Kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebus jūsų tarnas“ (Mk 10, 43).
Popiežius paragino susimąstyti apie išryškėjusius du skirtingus požiūrius: mokiniai nori iškilti, Jėzus nori pasineri. Iškilimas atspindi mus nuolat gundantį supasaulėjimą: daryti visa, kad patenkintume savo ambicijas, kiltume sėkmės pakopomis, pasiektume svarbius postus. Tačiau asmeninio prestižo siekis gali tapti dvasine liga, nors ir užsimaskuota geromis intencijomis. Todėl turime nuolat pasitikrinti, kokie mūsų širdies ketinimai, savęs klausti, kam tai darau, kodėl prisiimu tokią atsakomybę? Ar tam, kad pasitarnaučiau, ar kad būčiau matomas, pagirtas, liaupsinamas? Tokiai pasaulio logikai Jėzus priešpriešina savo logiką: vietoj iškilti aukščiau kitų – nulipti nuo pakylos ir tarnauti, vietoj iškilimo virš kitų – pasinerti į kitų gyvenimą.
Jėzus prašo, kad ir mes su atjauta pasinertume į sutiktųjų gyvenimą taip, kaip darė jis. Pažvelkime į Nukryžiuotą Jėzų, pasinėrusį iki galo į mūsų sužeistą istoriją, jame atraskime Dievo veikimo būdą. Matome, kad jis nepasiliko ten, dangaus aukštybėse, kad žvelgtų į mus iš aukšto, o pasilenkė, kad numazgotų mums kojas. Dievas yra meilė, ir jo meilė yra nuolanki – ji ne keliasi aukštyn, o nusileidžia žemyn, kaip į žemę krentantis lietus.
Popiežius pripažino, jog nelengva sekti Jėzumi, pereiti nuo iškilimo prie pasinėrimo, nuo garbės siekimo – prie tarnavimo. Vien savo pastangomis tai nelengva, bet mums padeda Krikštas – pasinėrimo į Jėzų malonė, kurią jau gavome ir kuri suteikia kryptį, verčia sekti juo ir pagal jį siekti ne savo naudos, o atsidėti tarnavimui. Tai malonė, mumyse Šventosios Dvasios įžiebta ugnis, kurią reikia kūrenti. Prašykime šiandien Šventosios Dvasios, kad atnaujintų mumyse Krikšto malonę – kad pasinertume į Jėzų ir jo pavyzdžiu tarnautume.
Tad melskime Mergelę Mariją, kuri, būdama pati didžiausia, nesiekė iškilti, o buvo nuolanki Viešpaties tarnaitė, pasinėrusi į tarnystę, kad mums padėtų susitikti su Jėzumi, sakė popiežius Pranciškus ir suteikė sekmadienio vidudienio maldos dalyviams apaštališkąjį palaiminimą. (SAK / Vatican News)
