Paieška

Vatican News

Verbų sekmadienio homilija. Kam visas šis pažeminimas?

„Kiekvienais metais šio sekmadienio liturgija mumyse sužadina nuostabą: džiaugsmas sutikti į Jeruzalę įžengiantį Jėzų virsta skausmu matyti jį pasmerktą mirti ant kryžiaus. Toks pojūtis mus lydės visą Didžiąją savaitę. Įženkime į šią nuostabą“, – per Verbų sekmadienio ryto šventąsias Mišias šv. Petro bazilikoje kvietė popiežius Pranciškus.

„Jėzus stebina nuo pirmos akimirkos. Jo tautiečiai jį pasitinka taip iškilmingai, o jis į Jeruzalę įjojo ant kuklaus asilaičio. Jo tautiečiai tikėjosi, kad per tas Velykas ateis galingas išvaduotojas, o Jėzus Velykas išpildo savo gyvybės auka. Jo tautiečiai tikėjosi švęsti pergalę prieš romėnus kardu, o Jėzus Dievo pergalę pasiekė kryžiumi“, – tęsė popiežius.

„Kas atsitiko su tais žmonėmis, kad, šlovinę Jėzų, po kelių dienų šaukė – „Nukryžiuoti jį“? Šie žmonės sekė paskui savo Mesijo įsivaizdavimą, o ne paskui patį Mesiją. Jie žavėjosi Jėzumi, tačiau nesileido Jo nustebinami. Nuostaba skiriasi nuo žavėjimosi“, – pažymėjo Šventasis Tėvas: žavėjimasis susijęs su nuosavų lūkesčių ir pageidavimų išsipildymu. O nuostaba yra atvira kitam, yra atvira naujumui.

„Ir šiandien daug kas žavisi Jėzumi: jis gražiai kalbėjo, mylėjo, atleido, savo pavyzdžiu pakeitė istoriją. Jie juo žavisi – tačiau jų pačių gyvenimas nesikeičia. Nes žavėtis Jėzumi nepakanka. Reikia sekti paskui jį ir jo keliu, leisti, kad jis mus sukrėstų: nuo žavėjimosi pereiti prie nuostabos“, – sakė popiežius.

Kas labiausiai stebina Viešpaties elgesyje ir jo Velykose? Faktas, kad jis pasiekia šlovę per pažeminimą. Jis triumfuoja priimdamas skausmą ir mirtį, kurių mes, siekdami žavėjimosi ir sėkmės, vengiame. O Jėzus, apaštalo Pauliaus žodžiais, pažemino pats save (žr. Fil 2). Tai stebina: matyti Visagalį dulkėse. Matyti jį, viską žinantį Žodį, mus mokantį be žodžių nuo kryžiaus pakylos. Matyti karalių karalių, kurio sostas – ešafotas. Matyti išrengtą visatos Dievą. Matyti jį karūnuotą spygliais, o ne šlove. Matyti jį, įsikūnijusį gerumą, keikiamą ir daužomą.

„Kam visas šis pažeminimas? Kodėl, Viešpatie, leidai visą tai tau daryti?“ – klausė Šventasis Tėvas. Jėzus tai, pasak popiežiaus, padarė dėl mūsų: kad paliestų mūsų žmogiškosios egzistencijos dugną, kad ją visą pereitų, visą mūsų blogį. Kad prisiartintų prie mūsų, nepaliktų vienų skausme ir mirtyje. Kad surastų ir išgelbėtų. Jėzus pakyla ant kryžiaus, kad nusileistų į mūsų kančią. Jis patiria visas blogiausias mūsų sielos būsenas: nesėkmę, visų atstūmimą, draugų išdavystę ir netgi Dievo apleidimą. Patiria savo kūnu labiausiai žalojančius mūsų prieštaravimus ir tokiu būdu juos atperka, juos perkeičia. Jo meilė prisiartino prie mūsų trapumo, pasiekė tai, dėl ko mums labiausiai gėda. Ir dabar žinome – nesame vieni. Kiekvienoje baimėje, kiekvienoje žaizdoje Dievas yra su mumis. Joks blogis, jokia nuodėmė netars paskutinio žodžio. Dievas laimi, kryžiaus medis virsta pergalės palme. Palmės ir kryžius kartu. 

Prašykime nuostabos malonės. Be nuostabos krikščioniškas gyvenimas yra pilkas. Kaip galime liudyti džiaugsmą, jog sutikome Jėzų, jei nesileidžiame nustebinami kiekvieną dieną jo nuostabios meilės, kuri atleidžia ir leidžia pradėti iš naujo? Jei tikėjimas netenka nuostabos, jis tampa aklu: nebemato, kokia nuostabi jo malonė, nebejaučia gyvenimo Duonos ir Vyno skonio, nebemato brolių ir kūrinijos dovanos grožio. 

Šią Didžiąją savaitę pakelkime akis į kryžių, kad gautume nuostabos malonę. Šventasis Pranciškus Asyžietis, žvelgdamas į Nukryžiuotąjį, stebėjosi, kad jo broliai neverkia. O ar mes dar leidžiamės paliečiami, sujaudinani Dievo meilės? Kodėl nebemokame juo stebėtis? Galbūt todėl, kad mūsų tikėjimas paskendo rutinoje. Galbūt todėl, kad liekame užsidarę savo apgailestavimuose, leidžiamės paralyžiuojami savo nepasitenkinimų. Gal todėl, kad niekuo nebepasitikime ir net patys nebematome savo vertės. Už visų šių galbūt yra faktas, kad nesame atviri Dvasios dovanai, jos dovanojamai nuostabos malonei. 

Pradėkime iš naujo nuo nuostabos. Žvelkime į Nukryžiuotąjį ir pasakykime Jam: „Viešpatie, kaip mane myli! Koks aš tau brangus!“. Leiskimės nustebinami Jėzaus, kad vėl gyventume, nes gyvenimo didumas nėra turėti ar įsitvirtinti, o buvimo mylimu atsiskleidime, grožyje mylėti. Nukryžiuotajame matome pažemintą Dievą, šiukšle paverstą Visagalį. Ir nuostabos malonė mums leidžia suprasti, kad priimdami tai, kas atmesta, prisiartindami prie to, kuris pažemintas gyvenimo, mylime Jėzų: nes jis yra ten, paskutiniuosiuose, atmestuosiuose.

Šiandienos Evangelija mums pristatė gražiausią nuostabos pavyzdį. Tai šimtininkas, kuris, pamatęs, kaip Jėzus mirė, pasakė: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“ (žr. Mt 15).Šimtininkas matė, kad Jėzus mirė mylėdamas. Kentėjo, buvo išsekintas, tačiau nenustojo mylėti. Jo nuostaba – tai nuostaba prieš Dievą, kuris meile pripildo ir merdėjimą. Šioje veltui duodamoje ir negirdėtoje meilėje šimtininkas, pagonis, atranda Dievą: „Iš tikro šitas žmogus buvo Dievo Sūnus!“. Jo žodžiai tarsi užantspauduoja Jėzaus kančią. 

Daugelis dar iki tol, kaip pasakoja Evangelija, žavėdamiesi Jėzumi dėl stebuklų ir nepaprastų darbų, jame atpažino Dievo Sūnų, tačiau pats Kristus juos nutildė, nes jie rizikavo apsiriboti tik susižavėjimu, tik dėl galybės ir baisumo garbinamo Dievo idėja. Tačiau kryžius to nebeleidžia: Dievas apsireiškė ir viešpatauja tik beginkle ir nuginkluojančia meilės jėga.

Šiandien Dievas dar kartą nustebina mūsų protą ir mūsų širdį. Leiskime, kad ši nuostaba mus persmelktų, žvelkime į Nukryžiuotąjį ir taip pat ištarkime: „Tu iš tiesų esi Dievo Sūnus. Tu esi mano Dievas“. (RK / Vatican News

2021 kovo 28, 12:05