Paieška

Vatican News

Tarpreliginis susitikimas Abraomo mieste. „Tikrasis religingumas – garbinti Dievą ir mylėti artimą“

Po susitikimo su Irako šiitų vadovu, šeštadienio rytą, iš Nadžafo popiežius nukeliavo dar toliau į pietus – į vietą, kur jau prieš keturis tūkstantmečius buvo susikūręs Mesopotamijos civilizacijos židinys ir politinis centras – Uro miestas, iš kurio Dievas pašaukė tikinčiųjų tėvą Abraomą.

Dvidešimtojo amžiaus pradžioje archeologų atkastame Chaldėjų Ure įvyko tarpreliginis susitikimas, kuriame dalyvavo visų Irake gyvenančių konfesinių grupių atstovai.

„Ši palaiminta vieta nukelia mus atgal į pradžią, sugrąžina prie Dievo darbo ištakų, į mūsų religijų gimimo laikus. Čia, kur gyveno mūsų tėvas Abraomas, mes jaučiamės tarsi sugrįžę namo. Čia jis pajuto Dievo pašaukimą, iš čia leidosi į kelionę, kuri pakeitė istoriją. Mes esame to pašaukimo ir tos kelionės vaisius. Dievas paprašė Abraomą pakelti akis ir suskaičiuoti dangaus žvaigždes (plg. Pr 15, 5). Tas žvaigždes jis matė kaip jam pažadėtų gausių palikuonių simbolį, matė mus. Ir šiandien mes, žydai, krikščionys ir musulmonai, kartu su kitų religijų broliais ir seserimis pagerbiame mūsų tėvą Abraomą, darydami tai, ką jis darė: žiūrime į dangų ir vaikštome žeme“, – kreipėsi Pranciškus į tarpreliginio susitikimo Abraomo mieste Ure dalyvius.

Mes, Abraomo palikuonys, skirtingų religijų atstovai, jaučiame, kad mūsų užduotis – padėti mūsų broliams ir seserims kelti akis į dangų. Tikrasis religingumas – garbinti Dievą ir mylėti artimą, kalbėjo Pranciškus. Šiandieniniame pasaulyje, kuris dažnai pamiršta Aukščiausiąjį arba siūlo iškreiptą jo vaizdą, tikintieji yra kviečiami liudyti jo gerumą, savąja brolyste liudyti jo tėvystę. Iš šios vietos, kurioje gimė tikėjimas, iš mūsų tėvo Abraomo žemės mes skelbiame, kad Dievas yra gailestingas, o kas nekenčia savo brolio, tas šventvagiškai niekina Dievo vardą. Priešiškumas, ekstremizmas ir smurtas kyla ne iš tikinčios sielos, bet yra religijos išdavimas. Mes, tikintieji, negalime tylėti, kai terorizmas piktnaudžiauja religija.

Žiūrėjimas į dangų neišblaškė Abraomo, bet dar labiau jį skatino tvirtai vaikščioti žeme, leistis į kelionę, kuri per jo palikuonis pasiekė visus žemės pakraščius ir visus laikus, sakė Pranciškus. Kažkas panašaus nutinka ir mums: ir mes esame kviečiami atisakyti to, prie ko esame prisirišę, palikti grupes, kuriose esame užsidarę, išeiti iš savęs, nes mums reikia vieniems kitų. Pandemija parodė, kad niekas negali išsigelbėti vienas. Audrų, kurias išgyvename, metu negalime izoliuotis vieni nuo kitų, negalime lenktyniauti, ginkluotis ar statyti sienų. Mūsų neišgelbės nei stabmeldžiavimas pinigams, nei konsumizmas, kuris atima jautrumą iš mūsų proto ir širdies.

Žiūrėdami į dangų esame kviečiami eiti taikos keliu. Tačiau nebus taikos be dalijimosi ir priėmimo, be teisingumo, be visų, ypač silpniausiųjų, orumo pripažinimo. Nebus taikos, jei vienos tautos neišties pagalbos rankos kitoms tautoms. Sutaikintoje žmonijoje nėra laimėtojų ar pralaimėjusiųjų, bet broliai ir seserys, kurie, nepaisant praeities nesusipratimų ir žaizdų, atsisako konfliktuoti ir siekia vienybės. Karštai melskime taikos visiems Artimiesiems Rytams, o ypač netoliese esančiai kenčiančiai Sirijai, sakė popiežius.

Senoji pranašystė skelbia, kad tautos „perkals savo kalavijus į arklus, o ietis – į geneklį medžiams genėti“ (Iz 2, 4). Ši pranašystė nesipildo, nes matome, kad kalavijai ir ietys tapo raketomis ir bombomis. Ko gi turime imtis, kad liautųsi karai? Nuo ko pradėti? Nuo atsisakymo turėti priešų. Kas turi drąsos žiūrėti į žvaigždes, kas tiki Dievą, tas neturi priešų, su kuriais turėtų kovoti. Jis turi tik vieną priešą, kuris kėsinasi įsibrauti į jo širdį ir ją užvaldyti, – priešiškumą.

Susitikimas Chaldėjų Uro vietoje baigėsi popiežiaus sukurta malda, kurią arabų kalba perskaitė vietinis kunigas. „Visagali Dieve, mūsų Kūrėjau, kuris myli žmonių šeimą ir viską, ką padarė tavo rankos, mes, Abraomo sūnūs ir dukterys, priklausantys judaizmui, krikščionybei ir islamui, kartu su kitais tikinčiaisiais ir visais geros valios žmonėmis, dėkojame tau, kad davei mums šios kilnios ir brangios žemės sūnų Abraomą, kaip mūsų visų tikėjimo tėvą“, – sakoma Šventojo Tėvo maldoje. „Mūsų tėvo Abraomo ir mūsų visų Dieve, suteik mums tvirtą tikėjimą ir veiklią meilę, mokyk mus atverti savo širdis tau ir savo broliams bei seserims, apdovanok mus nepalaužiama viltimi, kad sugebėtume visur matyti, kaip pildosi tavo duoti pažadai.“ (JM / Vatican News)

2021 kovo 06, 10:23