Mišios Erbilyje: švari širdis

Galima priminti, kad Irako Kurdistanas atsispyrė ISIS islamistinės teroristinės organizacijos spaudimui ir tapo prieglobsčiu dešimtims tūkstančių krikščionių iš Mosulo ir Ninevės lygumų. 2017 metais sumušus ISIS dalis krikščionių grįžo į savo namus, tačiau dalis nusprendė savo ateitį susieti su Erbiliu. Stadionas, kuriame įvyko paskutinysis didelis popiežiaus vizito Irake susitikimas, yra dedikuotas Fransui Hariri, pirmajam Erbilio gubernatoriui krikščioniui, kuris žuvo nuo pasikėsintojo rankos 2001 metais. Beveik 30 000 žmonių talpinančiame stadione laikantis sanitarinių normų buvo apie 10 000 dalyvių. 

Trečiojo gavėnios sekmadienio Mišių homilijoje popiežius Pranciškus dar kartą kreipėsi į krikščionis irakiečius, kviesdamas ir mokydamas, kaip gyventi pagal Evangelijos, o ne pagal pasaulio logiką. 

Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“, moko apaštalas Paulius (žr. 1 Kor 1, 24). Ši galybė pasireiškė gailestingumu ir atleidimu, o ne jėgos demonstravimu, valios primetimu iš aukšto, neprilygstamais įrodymais.

„Kaip lengva įkliūti į manymo, jog turime kitiems įrodyti, kokie stiprūs, kokie sumanūs esame, spąstus... Į netikrų, tačiau saugumo jausmą teikiančių Dievo atvaizdų darymosi spąstus“, – sakė popiežius. – „Iš tiesų yra priešingai, mums reikia tos Dievo galios ir išminties, kurią Jėzus apreiškė ant kryžiaus.“

Mūsų žaizdos buvo išgydytos Jėzaus žaizdomis, pažymima apaštalo Petro laiške. Daugybė žmonių Irake yra sužeisti karo ir smurto, tai regimos ir neregimos žaizdos. Dažnai norisi į tai reaguoti su žmogiška jėga, su žmogiška išmintimi. Bet Jėzus rodo kitą kelią – Jis pats juo ėjo ir kviečia mus sekti. 

Sekmadienio Evangelijoje girdėjome, kaip Jėzus iš šventyklos išvaikė pinigų keitėjus ir kitus prekiautojus. Kodėl jis ryžosi tokiam stipriam, tokiam provokuojančiam gestui? Nes jis buvo Dievo siųstas nutyrinti, apvalyti šventovę – ne vien pastatytą iš akmenų, bet ir ypač esančią mūsų širdyse. Jėzus nenorėjo, kad jo Tėvo namai būtų turgavietė, panašiai jis linki, kad ir mūsų širdis nebūtų sumišusi, pilna betvarkės. 

Širdį reikia išvalyti, sutvarkyti, nutyrinti. Nuo ko? Nuo ją purvinančių melagienų, nuo veidmainystės dvigubumo. Pas visus tokių dalykų esama, tai širdį sargdinančios ligos. Taip pat turime išsivalyti apgaulingą saugumą, kuris tikėjimą į Dievą tarsi turguje iškeičia į laikinus dalykus, akimirkos patogumus. 

„Reikia, kad iš mūsų širdžių ir iš Bažnyčios būtų iššluota nelemta galios ir pinigų įtaka. Kad išvalytume širdį, turime susipurvinti rankas: jaustis atsakingais ir nelikti žiūrėti, kai brolis ir sesuo kenčia“, – sakė popiežius Pranciškus. Tačiau nesame, pabrėžė jis, pajėgūs tai padaryti vieni, mums reikia Jėzaus, kuris turi galią įveikti mūsų blogybes, išgydyti mūsų ligas, atstatyti mūsų širdies šventovę. „Kaip aš gyvas, nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir gyventų“, – pranašo Ezekielio lūpomis sakė Viešpats (žr. Ez 33, 11). Viešpats nenori, kad mirtume savo nuodėmėse, jis nori, kad gyventume ir būtume Jo meilės šventove, broliški, atidūs kitiems, gailestingi. 

Jėzus ne vien išvaduoja mus iš nuodėmių, bet ir padaro savosios galybės ir išminties dalininkais. Jis išlaisvina mus iš būdo suvokti tikėjimą, šeimą, bendruomenę skaldančiu, supriešinančiu, dalį žmonių atskiriančiu būdu, pakeičia jį tokiu, kuris leidžia Bažnyčiai ir visuomenei būti atviroms, atidžioms broliams ir seserims, kurie stokoja. 

„Bažnyčia Irake su Dievo malone daug padarė ir daro, kad, rodydama Kristaus gailestingumą ir atleidimą, ypač labiausiai stokojantiems, skelbtų šią nuostabią kryžiaus išmintį. Daugelis iš jūsų, patys patirdami didelių sunkumų ir nepriteklių, pasiūlėte konkrečią pagalbą ir solidarumą vargšams bei kenčiantiems. Tai vienas iš šios mano piligrimystės pas jus motyvų – padėkoti jums, sustiprinti jūsų tikėjimą ir liudijimą. Šiandien matau, galiu ranka paliesti gyvą Bažnyčią Irake, savo šventoje ir ištikimoje tautoje gyvenantį Kristų“, – sakė popiežius Pranciškus, homiliją užbaigęs kreipimusi į Dievo Motiną, kad ši mus užtartų ir vestų link savo Sūnaus, Dievo galybės ir išminties. 

Mišių pabaigoje popiežius pasveikino tarp susitikimo dalyvių buvusį Rytų asirų Bažnyčios patriarchą Gewargisą III. 

„Ačiū, brangus broli! Apkabinu visus įvairių konfesijų krikščionis: daugelis jų išliejo kraują toje pačioje žemėje! Mūsų kankiniai šviečia kartu, tarsi to paties dangaus žvaigždės! Iš ten jie mūsų prašo eiti kartu, be dvejonių, link vienybės pilnatvės!“, – sakė Pranciškus. Jis padėjo Bažnyčios ir valdžios autoritetams už priėmimą, taip pat visiems, kurie prisidėjo prie jo kelionės organizavimo. Popiežius su dėkingumu paminėjo ir tuos, kurie padeda atstatyti Iraką ir atkurti jo socialinį audinį. 

„Priartėjo metas sugrįžti į Romą. Tačiau Irakas visada išliks su manimi, mano širdyje. Prašau visų jūsų, brangūs broliai ir seserys, dirbti kartu ir vieningai dėl taikios ir klestinčios ateities, kurioje nei vienas nebūtų užmirštas, nei vienas nebūtų  diskriminuojamas“, – sakė popiežius, laimindamas susitikimo dalyvius ir visą kraštą. 

Po šv. Mišių popiežiaus laukė valandos trukmės skrydis iš Erbilio į Bagdadą, o pirmadienio ryte – beveik aštuonių valandų trukmės skrydis į Romą. (RK / Vatican News)