Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus vadovavo Filipinų jubiliejui skirtoms šventinėms Mišioms Šv. Petro bazilikoje Popiežius Pranciškus vadovavo Filipinų jubiliejui skirtoms šventinėms Mišioms Šv. Petro bazilikoje  (Vatican Media)

Krikščionybės Filipinuose 500 metų jubiliejus paminėtas ir Vatikane

Prieš penkis šimtus metų Magelano vadovaujama ekspedicija išsilaipino jiems nežinomame salyne. Magelanas naująsias žemes pavadino Šv. Lozoriaus salynu, mat pirmą kartą pamatė jo krantus kovo 16 dieną, kai, artėjant Šv. Velykoms, pagal tuometinį bažnytinį kalendorių buvo minimas šv. Lozorius, o Evangelija pasakojo apie jo prikėlimą iš mirties.
Jubiliejinis plakatas
Jubiliejinis plakatas

Vienoje saloje Magelano jūreiviai pastatė medinį kryžių, o 1521 kovo 31-ąją, Šv. Velykų dieną, kapelionas Pedro de Valderrama aukojo pirmąsias Mišias. Jose dalyvavo vietinės genties valdovai. Vieta, kurioje tai įvyko, šiandien patenka į Cebu vyskupijos teritoriją. O Šv. Lozoriaus salynas po dvidešimties metų buvo pervadintas į Pilypo salas, tuometinio Ispanijos karaliaus Pilypo II garbei. Šiandien jas žinome Filipinų vardu. Tai didžiausias Azijoje krikščioniškas kraštas, kuris šiemet švenčia 500 metų krikščionybės jubiliejaus sukaktį.

Nors simboliškai Magelano kapeliono aukotos Mišios laikomos krikščionybės Filipinuose pradžia, iš tiesų negalima išleisti iš akių daugelio kartų uolių misionierių, kaip pažymima jubiliejinėje interneto svetainėje, priklausančioje Filipinų Katalikų Bažnyčiai.

Šventinės apeigos Maniloje, 2021 sausio m.
Šventinės apeigos Maniloje, 2021 sausio m.

16 amžiaus antroje pusėje į Filipinus pirmi atvyko misionieriai augustinai, po to pranciškonai, jėzuitai, dominikonai. Pirmasis dominikonas, įkėlęs koją į Filipinus, buvo Domingo de Salazar, jis tapo pirmuoju Manilos vyskupu. Ši aplinkybė svarbi, mat vyskupas buvo kito dominikono – humanisto ir atkaklaus Amerikos indėnų gynėjo nuo ispanų kolonizatorių piktnaudžiavimo Bartolomėjo de las Casas mokinys. 1582 metais Salazaras vadovavo vadinamajam Manilos sinodui, kuris paskelbė, jog Ispanijos politinis dominavimas turi tarnauti evangelizavimui, o šis nėra grubios jėgos vaisius. Salazaro sinodas pasmerkė vergovę ir nurodė evangelizuoti vietiniais dialektais. Šie sprendimai turėjo labai svarbių pasekmių tolesnei Filipinų visuomenės istorijai ir kultūrai. Bet ne visiems tai patiko. Salazaras nenusileido ir grįžo į Ispaniją, kad asmeniškai apgintų savo požiūrį prieš karalių ir dvarą. Vėliau šį advokatavimo darbą tęsė kitas dominikonas, jo bendražygis, vėliau paskirtas vyskupu Filipinuose – brolis Miguel de Benavides, kuris įtikino karalių, kad ne vien religinėje, bet ir politinėje plotmėje Filipinų gyventojai turi laisvai išreikšti valią, kad sutinka Ispanijos valdovą pripažinti savo valdovu.

Išliko viena to laiko amžininko filipiniečio citata: „Mes atsakome, kad norime, jog Ispanijos karalius būtų mūsų karalius ir valdovas, nes jis atsiuntė ispanus, kad išlaisvintų mus iš mūsų pačių valdovų tironijos ir taip pat dėl to, kad atsiuntė tėvus misionierius, kad padėtų mums ir gintų mus nuo ispanų.“

Misionieriai pasiekė tolimiausius Filipinų kampelius, taip pat ir tuos, kuriuose Ispanijos politinė ir karinė valdžia mažai ką reiškė. Greta bažnyčių jie statė ligonines, prieglaudas, našlaičių namus, diegė tuometines Vakarų technologijas žemės ūkio ir amatų srityse, jų įsteigtos mokyklos šiandien virto seniausiais universitetais. Katechezėmis prieš ir po krikšto misionieriai išgyvendino minios krikšto praktikas, siekė, kad tikėjimo priėmimas būtų sąmoningas ir asmeniškas, o liturgijoje paliko daug vietinių kultūrinių elementų. Todėl nenuostabu, kad krikščionybė Filipinuose greitai pasiekė didelę brandą, kaip liudija ankstyvi švento gyvenimo pavyzdžiai, gausių asociacijų karitatyvinė veikla, dvasininkų ir Bažnyčios vyresniųjų iš pačiuose Filipinuose gimusių žmonių atsiradimas, galiausiai – misionierių siuntimas į kitus Azijos regionus, dalinantis gauta tikėjimo dovana. Žinoma, šiame ilgame penkių amžių kelyje pasitaikė daug sunkumų, klaidų, kliūčių, asmenų trūkumų. Tačiau ir tai tapo laipteliais Dievo tautos Filipinuose brandai. 

Galimybes švęsti 500 metų krikščionybės jubiliejų smarkiai apkarpė dabartinė pandemija, tačiau Bažnyčios Filipinuose atsakingieji nenuleido rankų, ieško naujų būdų, taip pat pasitelkiant komunikacijos technologijas. Jubiliejus susidaro iš kitų trijų jubiliejinių metų: metų, skirtų misijoms, šv. Juozapo metų ir „Amoris Laetitia“ metų šeimoms. Kiekvienoje vyskupijoje kelios ar net keliolika bažnyčių paskirtos jubiliejinėmis ir vykdo specialią šventinę programą. Pradėti keli virtualūs seminarai – nuo Bažnyčios Filipinuose istorijos iki dabartinių temų, skirtų jaunuoliams, moterų vaidmeniui Bažnyčioje. 

*

Prie šventinės programos prisidėjo ir popiežius Pranciškus, kuris 2015 sausio 18–19 dienomis pats lankėsi Filipinuose, susitiko su jaunuoliais, vadovavo šv. Mišioms, kuriose dalyvavo keli milijonai žmonių – tai buvo išskirtinis susitikimas.  

Popiežius Pranciškus ir kardinolas Luis Antonio Gokim Tagle
Popiežius Pranciškus ir kardinolas Luis Antonio Gokim Tagle

Šio sekmadienio, kovo 14 dienos, rytą popiežius Pranciškus Šv. Petro bazilikoje vadovavo Filipinų jubiliejui skirtoms šventinėms Mišioms. Jose dalyvavo filipinų bendruomenės Italijoje atstovai ir kardinolas filipinietis Antonio Tagle, Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektas. 

Šv. Mišių homilijoje popiežius Pranciškus visų pirma komentavo Jėzaus žodžius Nikodemui, jog Dievas „taip mylėjo pasaulį,  kad atidavė savo Sūnų“. Tai yra krikščioniško džiaugsmo pamatas: įtikėjimas, kad Dievas mus myli, visada, kad nėra abejingas, kad trokšta nušluostyti mūsų ašaras. Evangelija ir tikėjimo praktikavimas visų pirma turi padėti suprasti šios meilės didumą. Tai yra Geroji naujiena. Tikėjimas yra džiugus, o ne liūdnas ir uždaras. 

Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų. Dievas yra Meilė, o meilė visada išeina iš savęs, įveikia baimę, peršoka kliūtis. Toks yra meilės elgesys – rizikuoti ir dovanoti save, užuot uždusus vienumoje. Kuo daugiau mylima, tuo daugiau ir dovanojama. 

„Brangūs broliai ir seserys, praėjo penki šimtai metų nuo tos dienos, kai krikščionybės žinios skelbimas pirmą kartą pasiekė Filipinus. Gavote Evangelijos džiaugsmą: Dievas mus pamilo taip, kad atidavė savo Sūnų už mus“, – pakartojo popiežius ir priminė filipiniečiams būdingą džiaugsmą, regimą akyse, girdimą dainose ir maldose. 

„Tokia svarbia šventai Dievo tautai Filipinuose proga taip pat noriu paraginti visada evangelizuoti – o tai nėra prozelitizmas“, – pridūrė popiežius, drąsindamas perteikti tikėjimo džiaugsmą ir Dievo artumą žmonėms. Dievas dovanojo save, o Bažnyčia tęsia šią misija: ji priima, o ne teisia; sėja, o ne primeta; nesmerkia, tačiau neša Kristų, kuris yra išgelbėjimas. 

Kokia graži ir patraukli Bažnyčia, kuri nepasmerkia pasaulio, bet jį myli ir dovanoja save pačią. Taip tebūnie Filipinuose ir kiekviename žemės kampelyje, linkėjo Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)

Popiežius Pranciškus vadovauja Filipinų jubiliejui skirtoms Mišioms
Popiežius Pranciškus vadovauja Filipinų jubiliejui skirtoms Mišioms
2021 kovo 14, 11:31