Paieška

Vatican News

Popiežiaus katechezė. Šlovinkime Dievą gerais ir blogais laikais

Dar viena Šventojo Tėvo bendroji audiencija be žmonių. Trečiadienio rytą iš Vatikano rūmų bibliotekos per internetą buvo transliuojama popiežiaus Pranciškaus katechezė apie šlovinimo maldą.

Trečiadienio katechezėje popiežius komentavo gana sudėtingą Jėzaus gyvenimo ir misijos momentą. Po pirmųjų stebuklų ir mokinių įtraukimo į Dievo karalystės skelbimą Mesijo misija išgyvena krizę. Netgi Jonas Krikštytojas suabejoja Jėzumi ir, pats tuomet būdamas kalėjime, per pasiuntinius paklausia Jėzų: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3). Jam neramu; jis ima abejoti, ar tik nebus suklydęs. Gyvenime visada būna tamsių akimirkų, dvasios naktų, sakė Pranciškus. Kaip tik tokią akimirką dabar išgyvena Jonas. Evangelistas Matas sako, kad ir kaimuose ant ežero kranto, kur Jėzus dar visai neseniai padarė daugybę stebuklų, dabar jaučiamas priešiškumas (plg. Mt 11, 20–24). Tačiau kaip tik dabar, šią nusivylimo akimirką, Jėzus visus nustebina. Jis nesiskundžia, bet kreipiasi į Tėvą džiugia šlovinimo malda: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Pačiame krizės viduryje, kai daugybės žmonių, kaip ir Jono Krikštytojo, sielą apgaubė dvasios naktis, Jėzus ima šlovinti Tėvą. Kodėl?

Pirmiausia jis šlovina Tėvą už tai, kad jis yra dangaus ir žemės Viešpats. Jėzus džiaugiasi, nes žino ir jaučia, kad jo Tėvas yra visatos Dievas, o tai reiškia, jog ir jis pats yra Aukščiausiojo sūnus. Jėzus šlovina Tėvą ir dėl to, kad jis renkasi mažutėlius ir yra jų pusėje. Tai jis žino ir iš skelbimo patirties Genezareto ežero pakrantės kaimuose ir miesteliuose: išmintingais save laikantys žmonės yra įtarūs ir uždari, jie viską apskaičiuoja, o mažutėliai yra atviri, džiugiai priima Jėzaus skelbimą. Jėzus žino, kad tokia yra Tėvo valia. Dėl to jis ir džiaugiasi. Ir mes turime džiaugtis ir šlovinti Dievą, kai matome paprastus nuolankius žmones, džiugiai priimančius Evangeliją. Popiežius prisipažino, kad ir jis širdyje džiaugiasi, kai mato paprastus žmones, kurie leidžiasi į piligrimystes, nuoširdžiai meldžiasi ir gieda, kuriems galbūt trūksta daugelio dalykų, bet tikrai netrūksta nuolankumo, kuris juos skatina šlovinti Dievą. Bažnyčios viltis ir ateitis yra mažutėliai – tie, kurie nelaiko savęs geresniais už kitus, kurie žino savo ribotumą ir nuodėmes, kurie nenori kitiems primesti savo valios, kurie Dievą pripažįsta savo Tėvu, o kitus žmones – savo broliais ir seserimis.

Todėl tą akivaizdžios nesėkmės akimirką, kai visiškai tamsu, Jėzus meldžiasi šlovindamas Tėvą. Jo malda ir mus skatina kitaip vertinti savo pralaimėjimus, situacijas, kuriose nesugebame įžvelgti Dievo buvimo ir veikimo, kai atrodo, kad vyrauja blogis ir mes niekaip nesugebame jo sustabdyti. Jėzus, nors ir galėtų klausti Tėvą, kodėl jam nesiseka, nė kiek nesiskundžia, bet šlovina. Kas nors gal galėtų čia įžvelgti prieštaravimą, tačiau iš tiesų čia jokio prieštaravimo nėra.

Kam reikalingas šlovinimas? Mums ar Dievui? Eucharistijos liturgija skelbia: „Nors mūsų garbinimas tau nereikalingas, tačiau maloningai leidi mums reikšti tau dėkingumą. Tavęs mūsų gyrius nepadaro aukštesnio, tačiau mums patiems jis yra išganingas“ (Romos mišiolas, IV bendroji dėkojimo giesmė). Šlovinimo malda reikalinga mums patiems, sakė popiežius, primindamas ir tai, ką apie ją sako Katalikų Bažnyčios katekizmas: „Kas šlovina Dievą, dalijasi tyrų širdžių palaima: pirma negu Jį išvys garbėje, myli Jį jau tikėdamas“ (2639).

Gal tai paradoksalu, tačiau šios maldos turime imtis ne tik tada, kai esame laimingi, bet visų pirma sunkiomis, tamsiomis akimirkomis, kai einant gyvenimo keliu tenka kopti į kalną. Tai irgi metas šlovinti. Kopdami į kalną, eidami sunkiu keliu, įveikdami iššūkius, prieisime iki prieš mus atsiversiančios naujos panoramos, pamatysime platų horizontą. Šlovinimas – tai tarsi kvėpavimas grynu oru: jis mus apvalo, atveria naujus akiračius, išvaduoja sunkumų įkalintą sielą.

Trečiadienio katechezėje apie šlovinimo maldą popiežius paminėjo ir šv. Pranciškaus „Saulės giesmę“ („Kūrinijos giesmę“). Asyžiaus neturtėlis ją sukūrė ne laimės akimirką, bet slegiamas sunkumų. Pranciškus buvo jau beveik apakęs, jo sielą buvo pradėjusi slėgti niekados anksčiau jo nepatirta vienatvė. Jo pamokslavimas nepakeitė pasaulio, vis dar daug žmonių gyveno nesantaikoje, o jis pats jautė, kad artinasi mirtis. Tačiau ir liūdesio slegiamas Pranciškus meldėsi. Kaip jis meldėsi? „Laudato si’ – būk pašlovintas, mano Viešpatie“. Pranciškus meldėsi šlovinimo malda, šlovino Dievą už viską, už visus jo kūrinius, taip pat už mirtį, kurią drąsiai vadino seserimi.

Šventieji ir šventosios mus moko, kad visada galime šlovinti, gerais ir blogais laikais, nes Dievas yra ištikimasis bičiulis, baigdamas katechezę sakė Pranciškus. Tai yra šlovinimo pagrindas – Dievas yra ištikimas draugas, ir jo meilė niekada nesibaigia. Jis visada yra su mumis, visada mūsų laukia. Sunkiomis ir tamsiomis akimirkomis turime drąsiai sakyti: „Garbė tau, Viešpatie“, šlovinti Viešpatį. Tai visada mums išeis į gera. (JM / Vatican News)

2021 sausio 13, 12:06