Paieška

Vatican News

Popiežius: nematyti Dievo kenčiančio žmogaus veide – šventvagystė

Trečiadienio rytą Vatikano Pauliaus VI salėje vykusios bendrosios audiencijos pradžioje popiežius Pranciškus atsiprašė joje dalyvavusių maldininkų, kad negali prie jų prieiti, paspausti rankų. Šie apribojimai įvesti dėl bendrosiose audiencijose dalyvaujančių žmonių saugumo. Popiežius patikino, kad, nors jį nuo audiencijoje dalyvaujančių žmonių skiria keleto metrų atstumas, jis visiems artimas širdimi.

Šį trečiadienį užbaigdamas prieš savaitę pradėtą katechezę apie psalmių maldą popiežius atkreipė dėmesį į Psalmyne dažnai pasirodančią negatyviąją figūrą – nedorėlį, tai yra žmogų, kuris gyvena taip, tarsi Dievo nebūtų. Jam nesvarbus joks ryšys su transcendencija,  jis netramdo savo arogancijos, nepaiso kitų nuomonės, daro tai, kas jam ateina į galvą. Smerkdamas tokią laikyseną Psalmynas iškelia maldą kaip vieną svarbiausių žmogaus gyvenimo elementų. Gyvenimo susiejimą su tuo, kas transcendentiška ir absoliutu, asketai ir dvasiniai mokytojai vadina „šventąja  Dievo baime“. Tai ji padaro mus tikrais žmonėmis, nubrėžia ribas, kurios mus saugo nuo mūsų pačių, neleidžia gyventi kaip plėšrūnams. Malda yra žmogaus išsigelbėjimas.

Žinoma, sakė popiežius, esama ir netikros maldos, tokios maldos, kuria melsdamiesi tik norime pasirodyti kitiems ir susilaukti pagyrimo. Taip meldžiasi tie, kurie eina į Mišias tik tam, kad kitiems pasirodytų, kad būtų matomi visuomenėje. Tačiau tokia malda melaginga. Jėzus griežtai smerkia tokią laikyseną (plg. Mt 6, 5–6; Lk 9, 14). Tačiau jei meldžiamasi nuoširdžiai, jei tikroji maldos dvasia pasiekia širdį, tuomet žmogus pažvelgia į pasaulį tarsi paties Dievo akimis. Kai meldžiamės nuoširdžiai, viskas, ką maldoje sakome, įgauna svorį. Tai labai svarbi maldos savybė, sakė Pranciškus. Mūsų malda pradžioje galbūt yra labai nedrąsi, labai gležna, tačiau, kai Dievas ją priima į savo rankas, viskas tampa rimta ir svarbu. Dėl to visada reikia melstis širdimi.

Popiežius įspėjo ir prieš kitą klaidingą maldos sampratą. Malda – tai ne raminamoji priemonė, gelbstinti nuo gyvenimo sunkumų ir baimės. Tikra ir nuoširdi malda visada reikalauja imtis atsakomybės. Tai aiškiai matome „Tėve mūsų“ maldoje, kurios Jėzus išmokė savo mokinius. Tokios maldos mus moko ir Psalmynas. Psalmėse skamba ne tik malonūs ir subtilūs žodžiai, bet jose atvirai kalbama ir apie žmogaus gyvenimo žaizdas. Vis dėlto psalmių maldos žodžiai, net ir labai asmeniški bei intymūs, skambėjo Jeruzalės šventykloje ir sinagogose. Tą patį tvirtina ir katekizmas: „Įvairiapusiška psalmių malda skamba ir Šventyklos liturgijoje, ir žmogaus širdyje“ (Katekizmas 2588). Tad ir mūsų asmeninė malda visko semiasi iš Izraelio, o vėliau ir iš Bažnyčios maldos patirties. Psalmių autoriaus tariami žodžiai, atskleidžiantys jo mintis ir asmenines problemas, yra tapę mūsų visų paveldu. Šiais žodžiais meldžiamės visi ir už visus.

Į psalmių maldą sudėtas visas pasaulis, sakė Pranciškus. Psalmių žodžiuose girdime Dievo pažadą, kad jis neapleis vargšų ir silpnųjų. Psalmės įspėja, kokie pavojai gresia prie turto prisirišusiam žmogui. Psalmės padeda mums Dievo akimis žiūrėti į istoriją. Trumpai tariant, sakė Pranciškus, ten, kur yra Dievas, turi būti ir žmogus. Šventasis Raštas aiškiai sako: „Jei kas sakytų: „Aš myliu Dievą“, o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato.“ (1 Jn 4, 20). Pasak Šventojo Rašto, gali atsitikti, kad žmogus, net ir nuoširdžiai ieškodamas Dievo, nesugeba jo rasti. Tačiau vargšų ašaras mato visi. Kas apsimeta, kad nemato, tas niekada nesutiks Dievo. Dievas netoleruoja tokio ateizmo – jam nepriimtinas jo veido, įspausto kiekviename žmoguje, neigimas. Pasak Pranciškaus, tai bene dažniausia mūsų dienų ateizmo forma: sakyti, kad tikime Dievą, tačiau tuo pat metu atsiriboti nuo kitų žmonių, jų nekęsti. Tai praktinis ateizmas. Nepripažinti žmogaus kaip Dievo atvaizdo yra blogis, nedorybė, pati didžiausia šventvagystė, kuria susitepę ateiname į šventyklą ir prie altoriaus.

„Mieli broliai ir seserys, psalmių malda mus tesaugo nuo nedorumo“, – sakė Pranciškus katechezės pabaigoje, – „tesaugo nuo pagundos taip gyventi, o gal net ir taip melstis, tarsi Dievo nebūtų ir tarsi pasaulyje nebūtų kenčiančių žmonių.“ (JM / Vatican News)

2020 spalio 21, 11:59