Paieška

Vatican News
Popiežius Pranciškus trečiadienio bendrojoje audiencijoje Popiežius Pranciškus trečiadienio bendrojoje audiencijoje  (Vatican Media)

Popiežius: Jėzus meldžiasi su mumis ir atveria mums dangų

Popiežius trečiadienio bendrojoje audiencijoje tęsė katechezę apie maldą. Ligi šiol kalbėjęs apie maldą Senajame Testamente, popiežius kvietė atkreipti dėmesį į Jėzaus maldą. Jėzus, pradėdamas savo viešą misiją, Jordano upėje meldėsi su visais atėjusiais atgailos krikšto. Jis meldėsi su visa Dievo tauta. „Kai meldžiamės, Jėzus meldžiasi su mumis“, – sakė Pranciškus.

Jėzaus viešoji misija prasideda jo krikštu Jordano upėje. Evangelistai sutartinai priskiria šiam epizodui pamatinę svarbą. Jie pasakoja, kad visa tauta susibūrė maldai, patikslindami, kad šis žmonių susirinkimas buvo dėl atgailos. Žmonės ėjo pas Joną, kad juos pakrikštytų dėl nuodėmių atleidimo, dėl atsivertimo.

Todėl pirmasis viešas Jėzaus veiksmas buvo dalyvavimas bendroje, krikštytis einančių žmonių maldoje, jų atgailos maldoje, nes visi prisipažino esantys nusidėjėliai. Būtent todėl Jonas Krikštytojas priešinasi sakydamas: „tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ (Mt 3,14). Nes jis suprato, kas yra Jėzus. Bet Jėzus primygtinai prašo paklausyti, nes šis jo veiksmas yra paklusnumo Tėvo valiai veiksmas. Jis meldžiasi su Dievo tautos nusidėjėliais. Popiežius kvietė gerai įsidėmėti, kad Jėzus yra teisusis, ne nusidėjėlis. Bet panorėjo nusileisti iki pat mūsų, nusidėjėlių. Jis meldžiasi su mumis, o kai mes meldžiamės – jis yra su mumis, jis meldžiasi su mumis. Jis yra su mumis, nes danguje meldžiasi už mus. Jėzus visą laiką melžiasi su mumis. Todėl niekada nesimelskime vieni, o visada su Jėzumi, sakė Pranciškus.

Popiežius patikino, jog Jėzus nepasiliko kitame upės krante, kad parodytų savo skirtingumą ir atstumą nuo nepaklusnios tautos, o įbrido į nuodėmę nuplaunantį vandenį taip, kaip nusidėjėliai. Jėzus panašėja į nusidėjėlį ir tai Dievo didybė, nes Jis pasiuntė savo Sūnų, kuris tapo paklusnus iki mirties, prisistatė kaip nusidėjėlis.

Jėzus nėra tolimas Dievas ir negali tokiu būti. Įsikūnijimas jį atskleidė pilnutiniu ir žmogiškai neįsivaizduotinu būdu.

Evangelijos pagal Luką pasakojime apie Jėzaus krikštą, kuris audiencijos dalyviams buvo perskaitytas prieš popiežiaus katechezę, sakoma: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus, ir Šventoji Dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, o balsas iš dangaus prabilo: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 3, 21–22).

„Jėzus meldžiasi su mumis“, – kartojo popiežius, prašydamas protu ir širdimi tai įsidėmėti.

Ypač Evangelija pagal Luką pasakoja apie maldos aplinkybes, kuriomis įvyko Jėzaus krikštas: „Kai, visai tautai krikštijantis, ir Jėzus pasikrikštijęs meldėsi, atsivėrė dangus“ (Lk 3, 21). Melsdamasis Jėzus atveria dangaus vartus ir pro tą plyšį nužengia Šventoji Dvasia. Ir iš aukštybių pasigirsta balsas, skelbiantis nepaprastą tiesą: „Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi“. (Lk 3, 22). Šioje labai paprastoje frazėje slypi didžiulis turtas. Jis leidžia suvokti kažką apie Jėzaus slėpinį ir jo širdį, kuri visą laiką atverta Tėvui. Net tada, kai pasaulis jį pasmerkia, kai išgyvena pačius sunkiausius ir liūdniausius išbandymus, neturi kur priglausti galvos, kai prieš jį kyla neapykanta ir persekiojimai, Jėzus niekuomet nelieka be saugios buveinės: jis amžinai gyvena Tėve.

Tai nepakartojamas Jėzaus maldos didingumas. Šventoji Dvasia nužengia ant jo, Tėvo balsas užtikrina, kad Sūnus yra mylimasis, Jis Sūnuje visiškai atsispindi.
Ši Jėzaus malda prie Jordano krantų buvo visiškai asmeniška ir ji bus tokia per visą jo žemiškąjį gyvenimą. Tačiau per Sekmines malonės dėka tai taps visų pakrikštytųjų Jėzuje malda. Jis pats mums išmeldė šią malonę ir kviečia, kad melstumėmės taip, kaip jis meldėsi.

Popiežius ragino pasitikėti Jėzumi. Jei besimeldžiant užeina nuovargis, tuštumos jausmas, jei atrodo, kad visas gyvenimas buvo bergždžias, tą akimirką prašykime Jėzaus, kad jo malda taptų mūsų malda. Tą akimirką jis yra priešais Tėvą ir meldžiasi už mus. Jis mūsų tarpininkas, rodo Tėvui savo žaizdas, gautas dėl mūsų. Pasitikėkime juo. Tada, jei juo pasitikėsime, išgirsime balsą iš dangaus, galingesnį už kylantį iš mūsų gilaus beviltiškumo, balsą tyliai ištariantį: „Tu Dievo mylimas. Tu – sūnus, dangaus Tėvo džiaugsmas!“. Šiais žodžiais Dievas kreipiasi į kiekvienam iš mūsų, net jei esame kitų atmesti, jei esame baisiausi nusidėjėliai.

Jėzus įbrido į Jordano upę ne dėl savęs, o dėl mūsų. Visa Dievo tauta susirinko prie Jordano melstis, prašyti atleidimo ir gauti atgailos krikštą. Žmonės priartėjo prie Jordano nusižeminę, pagal šv. Jono Krikštytojo liturginės iškilmės giesmę, „nuogomis sielomis ir basomis kojomis“. Maldai reikia nusižeminimo, pridūrė Pranciškus.

Jėzus atvėrė dangus vartus taip, kaip Mozė Raudonąją jūrą, kad visi galėtume eiti jam iš paskos. Jėzus mums padovanojo savo maldą – savo dialogą su Tėvu. Savo maldą jis padovanojo mums, kad kaip Trejybės sėkla sudygtų mūsų širdyse. Priimkime šią maldos dovaną. Maldos su juo dovaną. Šitaip niekuomet nesuklysime. (SAK / Vatican News)

Popiežius: Jėzus mums padovanojo savo maldą
2020 spalio 28, 11:38