Paieška

Vatican News

Popiežius sekmadienio vidudienį: mylėk ir būsi mylimas

Jei tu nemyli ir nemoki atleisti, ir tavęs niekas nemylės ir tau neatleis, sakė popiežius Pranciškus sekmadienio vidudienį, prieš „Viešpaties Angelo“ maldą komentuodamas Jėzaus palyginimą.

Šios dienos Evangelijos palyginime du kartus girdime tą patį maldavimą: „Turėk man kantrybės! Aš viską atiduosiu!“ (Mt 18, 26. 29). Pirmą kartą jį girdime iš tarno, kuris yra skolingas valdovui milžinišką dešimties tūkstančių talentų sumą. Antrą kartą tuos pačius žodžius taria kitas tarnas, skolingas nedidelę sumą pirmajam tarnui – tam, kuris labai įsiskolinęs valdovui.

Palyginimo širdis, sakė popiežius, yra valdovo atlaidumas, parodytas labai daug skolingam pirmajam tarnui. Evangelistas pabrėžia, kad „pasigailėjęs ano tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą“ (Mt 18, 27). Skola buvo milžiniška, tad ir valdovo gerumas – neapsakomai didelis. Tačiau tas tarnas neparodė nė kiek gailestingumo kitam tarnui, savo draugui, kuris jam buvo nedaug skolingas. Valdovas apie tai sužinojo ir griežtai nubaudė negailestingą, nedėkingą tarną.

Šiame palyginime matome dvi skirtingas laikysenas: Dievo ir žmogaus. Dievo teisingumas persmelktas gailestingumo; žmogus apsiriboja vien teisingumu, sakė Pranciškus. Jėzus mus prašo nebijoti atleisti, nes ne viską gyvenime įmanoma išspręsti vien teisingumu. Reikia gailestingos meilės, apie kurią Jėzus kalba ir atsakydamas į Petro klausimą: „Viešpatie, kiek kartų aš turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta?“ (Mt 18, 21). Jėzus jam atsako: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22). Biblijos kalba tai reiškia, kad turime visada atleisti.

„Kiek daug kančios, kiek daug nesantaikos, kiek karų išvengtume, jei mūsų gyvenimo stilius būtų atlaidumas ir gailestingumas. Gailestingos meilės reikia visuose žmonių santykiuose: tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, mūsų bendruomenėse, visuomenėje ir politikoje.“

„Šios dienos palyginimas mums padeda geriau suprasti, ką reiškia žodžiai, kuriuos tariame „Tėve mūsų“ maldoje: „Atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“ (Mt 6, 12). Šiuose žodžiuose glūdi esminė tiesa. Negalime tikėtis Dievo atleidimo, jei mes patys neatleidžiame savo artimui. Jei nesistengiame mylėti ir atleisti, nė mums niekas neatleis ir mūsų nemylės.“

Baigdamas kalbą popiežius prašė melsti Dievo Motinos užtarimo: „Ji mums tepadeda suprasti, kiek daug esame skolingi Dievui, ir visada tai atsiminti, kad ir mūsų širdys sugebėtų kitiems dalyti gailestingumą ir gerumą“. (JM / Vatican News)

2020 rugsėjo 13, 12:51