Paieška

Vatican News

Popiežiaus vizito Lampedūzoje septintosios metinės. Mišios Vatikane

Trečiadienį Vatikano Šv. Mortos namų koplyčioje popiežius Pranciškus aukojo Mišias už tūkstančius migrantų, nuskendusių Viduržemio jūroje. Liepos 8-ąją sukanka septyneri metai nuo Pranciškus vizito Lampedūzos saloje, tarp Afrikos ir Europos.

Vizitas Lampedūzoje 2013 m. liepos 8 d. buvo pirmoji tų metų pavasarį išrinkto popiežiaus Pranciškaus kelionė už Romos ribų. Nuvykęs į Lampedūzą, nedidelę Italijos salą tarp Sicilijos ir Libijos krantų, popiežius meldėsi už jūroje nuskendusius žmones, prašė Europos gyventojus ir vyriausybes nenusigręžti nuo desperatiškai geresnio gyvenimo siekiančių žmonių, bėgančių nuo bado ir karų. Jau po popiežiaus vizito, tų pačių metų spalio mėnesį, ties Lampedūzos krantais įvyko didžiausia migrantų tragedija – nuskendo laivas, į dugną nusinešęs beveik keturis šimtus žmonių. Tikslus visų Viduržemio jūroje nuskendusių migrantų skaičius nėra žinomas. Manoma, kad nuo 2013 m., kai prasidėjo masiniai desperatiški bandymai keltis per jūrą į Europą, iki dabar žuvo apie 20 tūkst. žmonių.

Pradėdamas trečiadienį aukotų Mišių homiliją, popiežius atkreipė dėmesį į psalmėje skambėjusį raginimą ieškoti Viešpaties veido, vis trokšti jį išvysti. Tai pats svarbiausias tikinčiojo bruožas – tikintysis supranta, kad susitikimas su Dievu yra didžiausias jo gyvenimo tikslas. Tačiau šios dienos Žodžio liturgija pateikia ir kitą vaizdą – pranašas Ozėjas kalba apie pasimetusią Dievo tautą, užmiršusią, kas yra jos kelionės tikslas. Pasiekta kasdieninio gyvenimo gerovė nutolino žmonių širdis nuo Viešpaties. „Tai nuodėmė, kuriai nesame atsparūs ir mes, dabartiniai krikščionys“, – sakė Pranciškus ir priminė, ką buvo sakęs prieš septynerius metus lankydamasis Lampedūzos saloje: „Gerovės kultūra mus skatina galvoti tik apie save, tampame kurti kitų šauksmui, gyvename tarsi muilo burbuluose, kurie, nors ir atrodo gražūs, iš tiesų yra niekas, yra tik laikina iliuzija, kuri mus padaro abejingus kitiems žmonėms, veda į abejingumo globalizaciją“. Popiežius prašė šiandien liturgijoje skambančius Ozėjo žodžius priimti kaip mums visiems skirtą raginimą atsiversti. Pranašas sako: „Sėkite sau teisingumą, tai pjausite meilę. Plėškite dirvonus! Metas ieškoti Viešpaties, kol jis atėjęs apipils jus gerove“ (Oz 10, 12).

Ieškoti Dievo veido – tai trokšti asmeniškai susitikti su Viešpačiu. Ši malonė buvo suteikta dvylikai apaštalų, apie kuriuos mums kalba Evangelija. Viešpats kiekvieną jų pašaukė vardu, kiekvienam pažvelgė į akis. Jie girdėjo Viešpaties balsą, matė jo darbus. Susitikimas su Viešpačiu – tai malonės metas, o kartu ir misija. „Eikite ir skelbkite, jog prisiartino dangaus karalystė“ (Mt 10, 7), – sako Jėzus šios dienos Evangelijoje. Ir mes, trečiojo tūkstantmečio mokiniai, galime asmeniškai susitikti su Viešpačiu. Galime jį atpažinti savo kelyje sutinkamų vargstančiųjų, sergančiųjų, atstumtųjų, svetimšalių veiduose. Toks susitikimas – tai malonės ir išganymo metas, suteikiantis mums tokią pačią misiją, kokia buvo suteikta apaštalams.

„Sutikti kitą žmogų – tai ne kas kita kaip sutikti Kristų. Jis pats tai pasakė. Jis stovi prie mūsų durų ir beldžiasi. Jis yra išalkęs, ištroškęs, svetimšalis, nuogas, sergantis, kalinys. Jis prašo mūsų pagalbos, prašo, kad leistume jam išsilaipinti mūsų krante. Jei kas nors dar abejoja, štai ką jis mums aiškiai sako: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40)“.

Šis įspėjimas šiandien labai aktualus. Pasak popiežiaus, turime atsiminti šiuos žodžius kiekvieną dieną peržvelgdami savo sąžinę. Ką padarėte mažiausiajam mano broliui – man padarėte. Pranciškus sakė, kad, girdėdamas šiuos žodžius, jis pagalvoja apie Libijos stovyklose uždarytus žmones, apie smurtą ir kankinimus, apie vilties keliones per jūrą, apie išgelbėtus migrantus ir apie grąžintus atgal.

Kai prieš septynerius metus popiežius lankėsi Lampedūzoje, tą dieną jis susitiko su kai kuriais jūroje išgebėtais migrantais, kurie jam pasakojo apie patirtus baisumus. Migrantų istorijos jam buvo pasakojamos per vertėją. Vėliau jis sužinojo, kad vertėjas sugebėjo perpasakoti ne daugiau kaip ketvirtadalį to, ką jam pasakojo tą kartą sutikti žmonės. Tada aš išgirdau tik pagražintus, „distiliuotus“ pasakojimus, o iš tiesų tuose lageriuose žmonės kenčia neįsivaizduojamą pragarą, sakė Pranciškus.

Baigdamas homiliją popiežius kreipėsi į Mergelę Mariją, paminėdamas neseniai į jai skirtą litaniją įrašytą „Migrantų paguodos“ titulą: „Mergelė Marija – Solacium migrantium  – Migrantų paguoda, tepadeda mums atpažint jos Sūnaus veidą visuose broliuose ir seseryse, priverstuose bėgti nuo neteisingumo, kuris vis dar slegia mūsų pasaulį“. (JM / Vatican News)

2020 liepos 08, 12:34