Paieška

Vatican News

Šv. Petro ir Pauliaus iškilmė. Vienybė ir pranašystė

Pirmadienio ryte popiežius Pranciškus vadovavo šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmės Mišioms. Galima pridurti, jog Romos mieste ir Romos vyskupijoje ši iškilmė turi išskirtinę reikšmę. Abu apaštalai mirė ir yra palaidoti Romoje, popiežiai yra vieno iš jų – šv. Petro – įpėdiniai, abu apaštalai yra paskelbti Romos miesto globėjais, tai ne vien religinė, bet ir pasaulietinė šventė. Per šią iškilmę yra laiminamos palijų juostos, kurios kaip bažnytinės vienybės ženklai bus pasiųstos naujiems arkivyskupams, tarp jų ir Kauno arkivyskupui Kęstučiui Kėvalui. Paprastai kartu su Romos bažnyčia šią iškilmę švenčia ir Konstantinopolio patriarchato delegacija, bet šiais metais ji negalėjo atvykti. Iškilmės homilijoje popiežius Pranciškus pabrėžė du ją apibūdinančius raktinius žodžius – vienybė ir pranašystė.

Vienybė. Kartu prisimename dvi labai skirtingas figūras. Petras buvo žvejas, kuris leido dienas tarp irklų ir tinklų. Paulius buvo išsilavinęs fariziejus, kuris mokė sinagogose. Kai išvyko į misiją, Petras kreipėsi į žydus, o Paulius – į pagonis. O kai jų keliai susikirto, karštai ginčijosi, kaip kad Paulius nesidrovi paminėti viename savo laiške (žr. Gal 2).

Nepaisant skirtingumo, jautėsi broliai, vieninga šeima, kurioje dažnai ginčijamasi, tačiau visada mylima. Tačiau juos jungusio ryšio pagrindas buvo ne juose, o Viešpatyje, kuris liepė mums ne įtikti vienas kitam, bet mylėti vienas kitą. Tai Jis mus suvienija, tačiau nesuvienodina.   

Pasak popiežiaus Pranciškaus, pirmasis skaitinys mums parodo tokios vienybės versmę. Jame pasakojama apie ką tik gimusios Bažnyčios kritišką padėtį, Erodo persekiojimą. Apaštalas Jokūbas buvo nužudytas, o Petras – suimtas, tas pats grėsė ir kitiems. Vis dėlto niekas nespruko, nepaliko kitų, tačiau meldėsi kartu. Maldoje pasisėmė drąsos, maldoje gimė už grasinimus didesnė vienybė.

„Petras buvo uždarytas į kalėjimą. O bendrija karštai meldėsi už jį Dievui“, – pasakoja Apaštalų Darbai. Vienybė yra principas, kuris pradeda veikti per maldą, nes ši leidžia įsiterpti Šventajai Dvasiai, atsiverti vilčiai, sumažinti atstumus, išlikti kartu sunkumuose. 

Popiežius atkreipė dėmesį į dar vieną akcentą: tokiu dramatišku metu niekas nesiskundžia dėl blogio, persekiojimo, Erodo elgesio. Niekas neplūsta Erodo. Nėra prasminga, o ir nuobodu, kai krikščionys gaišta laiką skųsdamiesi pasauliu, visuomene, kažkuo, kas neveikia. Skundai nieko nekeičia.

Popiežius priminė, kaip kad sakė per Sekmines, jog skundimasis yra antrosios durys, kurias uždarome Šventajai Dvasiai. Pirmosios yra narcisizmas, o trečiosios pesimizmas. Narcisizmas yra žiūrėjimas veidrodyje vien į save patį, skundimasis atima drąsą, o pesimizmas vedą į tamsą. Šios trys nuostatos yra Šventajai Dvasiai uždarytos durys.

Pirmieji krikščionys ne kaltino, o meldėsi. Niekas nesakė: „jei Petras būtų buvęs atsargesnis, nebūtume pakliuvę į tokią situaciją“. Neapkalbėjo jo, bet meldėsi už jį. Nekalbėjo už nugaros, tačiau kreipėsi į Dievą. Ir mes šiandien galime paklausti: „saugome tarpusavio vienybę malda? Meldžiamės vieni už kitus?“ 

Kas įvyktų, jei būtų daugiau maldos ir mažiau murmėjimo? Tai, kas įvyko su Petru kalėjime: kaip tada, taip ir dabar atsivertų daug atskiriančių durų, nukristų daug sukaustančių grandinių. Prašykime malonės mokėti melstis vieni už kitus. Šv. Paulius ragino melstis už visus ir visų pirma už tuos, kurie valdo (žr. 1 Tim 2).

Tai mums Viešpaties palikta užduotis. Ar ją vykdome, ar apsiribojame kalbomis? Dievas tikisi, kad savo maldoje atsiminsime ir tuos, kurie galvoja kitaip, kurie mums prieš veidą užtrenkė duris, kuriems nesinori atleisti. Tik malda atrakina grandines ir atveria kelią vienybei.

Popiežius priminė, kad per šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus iškilmę yra laiminamos palijaus juostos, vėliau įteikiamos Kardinolų kolegijos dekanui ir šiais metais paskirtiems arkivyskupams metropolitams. Palijus primena vienybę tarp avelių ir ganytojo, kuris kaip Jėzus užsikelia avelę ant pečių, kad visada būtų kartu. 

Šventasis Tėvas taip pat priminė, kad Petras ir apaštalas Andriejus, kurį Konstantinopolio patriarchatas laiko savo steigėju ir globėju, buvo broliai. Pagal gražią tradiciją Romos Bažnyčia ir Konstantinopolio Bažnyčia siunčia, kai įmanomą, brolišką delegaciją, kai viena iš jų švenčia savo globėjo iškilmę. Tai ne paprastas mandagumas, bet kelias link Viešpaties nurodyto bendro tikslo: visiškos vienybės. Dėl pandemijos sukeltų sunkumų šiemet Konstantinopolio delegacija negalėjo atvykti, tačiau, anot popiežiaus, kai jis nusileido pagerbti šv. Petro relikvijų, širdyje pajautė realų patriarcho Baltramiejaus artumą. „Jie čia, jie su mumis“, – sakė jis.

Pranašystė – kitas raktinis žodis. Pats Jėzus provokavo apaštalus: „O kuo jūs mane laikote?“ Petras suprato, kad Viešpats domisi ne bendromis nuomonėmis, tačiau jų asmeniniu pasirinkimu jį sekti. Ir Pauliaus gyvenimas pasikeitė po Jėzaus provokacijos pakeliui į Damaską: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“

Viešpats jį sukrėtė iš vidaus, išmetė ne tik iš balno, bet dar labiau iš įsivaizdavimo, jog jis yra geras ir religingas žmogus. Taip išdidusis Saulius tapo Pauliumi, kuris reiškia „mažas“. Po šių provokacijų ir gyvenimo sukrėtimų sekė pranašystės. Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią (Mt 16, 18)“; Pauliui: „jis yra mano rinktinis įrankis, kuris neš mano vardą tautoms“ (Apd 9, 15). 

Pranašystė gimsta tada, kai leidžiamės provokuojami Dievo, o ne tada, kai rūpinamės savo ramybe ir visa ko kontrole. Kai Evangelija sudrumsčia įprastą tėkmę, tada ištrykšta ir pranašystė. Tik tas, kas atsiveria Dievo netikėtumams, tampa pranašu, kaip kad Petras ir Paulius. Petras pirmasis paskelbia, jog Jėzus yra „Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). O Paulius iš anksto nurodo, kokia bus jo gyvenimo pabaiga: „manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats“ (2 Tim 4, 8).

Ir šiandien mums reikia pranašysčių, tikrų pranašysčių. Ne daugžodžiavimo, kuris žada neįmanoma, bet liudijimo, jog Evangelija yra įmanoma. Reikia ne stebuklingų nutikimų, tačiau gyvenimų, kurie liudija Dievo meilės stebuklą. Reikia ne galios, o nuoseklumo. Ne žodžių, o maldos. Ne pareiškimų, o tarnystės. Ne svarstymų, o liudijimo. Reikalingi ne turtai, o meilė vargšams. Ne didesnis uždarbis, bet mūsų atsidavimas kitiems. Ne šio pasaulio pritarimas, tačiau džiaugsmas dėl būsimojo. Ne sielovadiniai projektai – tarsi „sakramentai“, tačiau gyvenimą dovanojantys ganytojai, įsimylėjėliai į Dievą. Taip Jėzų skelbė Petras ir Paulius – kaip įsimylėjėliai. Petras prieš nukryžiavimą galvoja ne apie save, bet apie Viešpatį ir prašo būti nukryžiuojamas žemyn galva, nes nevertas mirti kaip Viešpats. Paulius prieš nukirsdinimą galvoja apie savo gyvenimą kaip dovanojamą atnašą (žr. 2 Tim 4, 6). Tai yra pranašystės, kurios keičia istoriją.    

Jėzus išpranašavo Petrui: „tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią“. Ir mums yra skirta panaši pranašystė. Ją galima atrasti paskutinėje Biblijos knygoje, kurioje Jėzus ištikimiems sekėjams pažada „baltą akmenėlį, o ant akmenėlio bus įrašytas naujas vardas“ (Apr 2, 17). Kaip Viešpats perkeitė Simoną į Petrą, taip kviečia kiekvieną iš mūsų tapti gyvaisiais akmenimis Bažnyčios ir atnaujintos žmonijos statymui. Visada atsiranda kažkas, kas naikina vienybę ir mėginq užgniaužti pranašystę, tačiau Viešpats mumis pasitiki ir klausia tavęs: „Ar nori būti vienybės kūrėjas? Ar nori būti mano dangaus pranašas žemėje?“ „Broliai ir seserys, leiskimės provokuojami Jėzaus ir atraskime drąsos Jam pasakyti: „Taip, noriu!““, – drąsino Šventasis Tėvas. (RK / Vatican News)

2020 birželio 29, 11:05