Paieška

Vatican News

Birželis – Švenčiausiosios Jėzaus Širdies mėnuo

„Birželio mėnuo yra išskirtiniu būdu skirtas Jėzaus Širdžiai, pamaldumui, kuris suvienija didžiuosius dvasinius mokytojus ir paprastus Dievo Tautos narius“, – priminė popiežius.

Šv. Petro aikštėje sekmadienį, birželio 7 dienos vidudienį, jau buvo kalbama nebe „Dangaus Karalienės“ malda, skirta velykiniam laikotarpiui, kuris baigėsi Sekminėmis, o „Viešpaties Angelo“ malda. 

Po jos popiežius Pranciškus dar kartą kreipėsi į vidudienio maldos susitikimo dalyvius – pavienius tikinčiuosius, šeimas, vienuolijų narius. Pasak Šventojo Tėvo, jų buvimas aikštėje rodo, jog aštriausia koronaviruso pandemijos fazė Italijoje jau palikta už nugaros, nors dar būtina rūpestingai laikytis galiojančių saugumo nurodymų. Deja, kitose šalyse virusas vis dar skina daug žmonių gyvybių. 

„Trokštu išreikšti toms tautoms, ligoniams ir jų artimiesiems, ir visiems, kurie jais rūpinasi, savo artumą“, – sakė popiežius Pranciškus.

„Birželio mėnuo yra išskirtiniu būdu skirtas Jėzaus Širdžiai, pamaldumui, kuris suvienija didžiuosius dvasinius mokytojus ir paprastus Dievo Tautos narius“, – priminė popiežius. Jėzaus žmogiškoji ir dieviškoji širdis yra šaltinis, iš kurio galime visada pasisemti gailestingumo, atleidimo ir Dievo švelnumo. Tai galime padaryti apsvarstydami Evangelijos ištrauką, pajusdami, kad kiekvieno Jėzaus veiksmo ir kalbėjimo centre yra Tėvo meilė. Taip pat galime pagarbinti Eucharistiją, Jėzaus meilę sakramente. Tada ir mūsų širdis po truputį, žingsnis po žingsnio, taps kantresne, dosnesne, gailestingesne.

Šventasis Tėvas tradiciškai atsisveikino palinkėdamas visiems gero sekmadienio ir paprašydamas nepamiršti melstis už jį. 

*

Galima priminti, kad Jėzaus Širdies pamaldumo kultas siekia viduramžius ir remiasi tokiais evangeliniais įvaizdžiais, kaip šv. Jonas Evangelistas, prigludęs prie Jėzaus širdies per Paskutinę Vakarienę. Jį skleidė vokiečių mistinės tradicijos atstovai – Matilda iš Magdeburgo, šv. Matilda iš Helfos ir šv. Gertrūda iš Helfos, kiek vėliau – Henrikas Susas. 

Vis dėlto organiškai ir plačiai pamaldumas į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį pradėjo sklisti 17 amžiuje, šį kartą Prancūzijos teritorijoje. Tai susiję su didelio dvasingumo mokytojo šv. Jono Eudo darbais ir raštais, ir ypač su prancūzų mistikės Margaritos Marijos Alacoque regėjimais. Prie Jėzaus Širdies pamaldumo plitimo daug prisidėjo jėzuitai. 

„Esminiai pamaldumo į Kristaus Širdį bruožai priklausė Bažnyčios dvasingumui nuo pat savo gyvavimo pradžios. Nuo pat pradžių Bažnyčia žvelgė į ant kryžiaus pervertą Kristaus Širdį. (...) Ant neapykantos ir prievartos griuvėsių galės būti statoma labai trokštama meilės civilizacija, Kristaus Širdies karalystė“, – vienoje žinioje jėzuitams rašė šv. Jonas Paulius II (1986 m. spalio 5 d.). 

Jėzaus Širdis, – pirmąjį 2008 metų birželio sekmadienį priminė popiežius Benediktas XVI, – yra krikščioniško tikėjimo simbolis, ypatingai brangus tikintiesiems, mistikams, teologams, nes paprastu ir autentišku būdu išreiškia „gerąją meilės naujieną“, apibendrina Įsikūnijimo ir Atpirkimo slėpinius. 

Tuosyk popiežius priminė, jog tuoj po velykinio laikotarpio švenčiame Švenčiausiosios Trejybės, Švenčiausiojo Kristaus Kūno ir Kraujo ir Jėzaus Širdies šventes. Tai tarsi dvasios judėjimas link centro. Iš begalinio savo meilės horizonto Dievas įžengė į istorijos ir žmogiškos egzistencijos paribius, priėmė kūną ir širdį. Kontempliuodami Jėzaus Širdį galime pajusti šį begalybės ir baigtinumo susitikimo slėpinį. Tai mūsų tikėjimo centras ir vilties versmė.      

„Kiekvienam žmogui reikia gyvenimo centro, tiesos ir gėrio šaltinio, iš kurio galėtų semtis įvairiose kasdieninio gyvenimo situacijose ir varguose. Kiekvienas iš mūsų, kai nurimsta tyloje, trokšta išgirsti ne tik savo širdies plakimą, bet, dar giliau – pulsavimą patikimo buvimo, jaučiamo tikėjimu ir tuo pačiu labai realų Kristaus buvimą. Kviečiu kiekvieną birželio mėnesį atnaujinti savo pamaldumą į Kristaus Širdį“, – sakė Benediktas XVI ir priminė, jog lygiagrečiai liturgija kviečia pagerbti ir Nekaltąją Marijos Širdį. 

Pamaldumo į Jėzaus Širdį visuotinę vertę pabrėžia trijų popiežių enciklikos. 1899 metais Leonas XIII išsiuntė laišką su žmonijos paaukojimo Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai formule ir jį lydinčią enciklika „Annum Sacrum“, kurioje pažymima, kad Jėzaus Širdies pažinimas tikintiesiems suteiks labai didelę dvasinę naudą. 

Pijus XI 1928 metais paskelbė encikliką „Miserentissimus Redemptor“ apie atsiteisimą Jėzaus Širdžiai už savo ir kitų klaidas, už nutolimą nuo Dievo meilės. Pasiūlytoje atsiteisimo maldos formulėje taip pat ištariami šie žodžiai: „Iš visos širdies pažadame, jog tikėjimo tvirtumu, gyvenimo šventumu, evangelijos nurodymų, ypač artimo meilės, vykdymu norime atitaisyti, kiek galime ir su Tavo pagalba, mūsų ir kitų padarytas nuodėmes.“

Tačiau išsamiausiai pamaldumo į Jėzaus Širdį prasmė ir dvasiniai vaisiai aptariami Pijaus XII enciklikoje „Haurietis Aquas“, kuri buvo paskelbta 1956 metais. Tai būdas pasiekti tai, ką Jėzus pavadino didžiausiu įstatymu: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu (žr. Mk 12, Mt 22)“. (RK / Vatican News)

2020 birželio 07, 12:15