Popiežiaus laiškas dvasininkams: leiskime, kad Viešpats mus vėl nustebintų
Pranciškus apgailestavo negalėjęs švęsti Krizmos Mišių su Romos kunigais, jiems dėkojo už daug laiškų ir pokalbius telefonu karantino laikotarpiu. Pasak Pranciškaus, jis šitaip galėjo geriau suprasti kunigų ir klebonų patirtis pandemijos laikotarpiu, uždavinius Bažnyčiai ir visuomenei, įsitikinti, kad socialinis atstumas nekliudė stiprinti priklausymo vieni kitiems, bendrystės ir misijos ryšių, neleido „uždaryti į karantiną“ artimo meilės darbų ir kad atstumo laikymasis nevirto pasidavimu, misiją migdančiu ir ją gesinančiu užsidarymu savyje.
Popiežius laiške rašo, kad jis nori būti dar arčiau savo kunigų, juos palydėti, palaikyti viltį. Jis drąsina Romos vyskupijos kunigus jau dabar žvelgti į po pandemijos jų laukiančius uždavinius, priimti iššūkį kurti labai trokštamą „naują normalumą“ ir atsiliepti kaip Jėzaus apaštalai, „sauja bailių“, rašo Pranciškus, kurie jau nebebuvo bailiai po Jėzaus prisikėlimo.
Romos kunigai neliko abejingi pandemijos tikrovei, kentėjo su kenčiančiais, matė žmonių sielvartą ir skausmą, prie jo prisilietė. Niekam nebuvo lengva surasti naujus kelius. Ši nauja nepažįstama tikrovė pakeitė įprastus bendravimo, organizavimo, šventimo, maldos, net konfliktų sprendimo būdus. Pasak Pranciškaus, virusas pakeitė mūsų turėtą sampratą, pagal kurią buvome pratę žiūrėti į gyvenimo tikrovės reiškinius. Pandemijai svetimos sienos – niekas negali išgyventi vien savo jėgomis. Ji visus mus palietė, visi esame įvelti.
Popiežius rašo, kad dėl pandemijos kilęs netikrumas verčia būti įžvalgiems, kad suprastume, kurie gundymai įkalina pasimetimo būsenoje ir nukreipia pragaištingu klystkeliu, neleidžiančiu bendruomenei gyventi naujo gyvenimo, kurį Prisikėlęs Viešpats mums dovanoja.
Negalima laukti, kad viskas tik grįžtų į normalumo vėžes, negalima nematyti atsivėrusių žaizdų, mirusiųjų ar likti pasinėrusiems į paralyžiuojantį netolimos praeities ilgesį, gailintis, kad „niekas nebus kaip buvę“. Taip elgdamiesi nesugebėsime raginti kitų svajoti ir kurti naujų gyvenimo kelių ir būdų.
Pranciškus prisiminė, kad pirmoji apaštalų bendruomenė irgi patyrė uždarumo, atskyrimo, baimės ir netikrumo laikotarpį. Mokiniai užsidarė nieko neveikdami penkiasdešimt dienų iki skelbimo, pakeitusio visą jų gyvenimą. Prisikėlęs Jėzus mokinius, užsirakinusius iš baimės, nustebino sakydamas: „Ramybė jums!“ Jis jiems parodė savo žaidas ir kvėpdamas į juos pasakė: „Imkite Šventąją Dvasią!“. Kad ir mes šiandien galėtume šitaip nustebti! – rašo Pranciškus.
Pasak popiežiaus, Viešpats nesirinko idealių situacijų, kada galėtų įsiveržti į savo mokinių gyvenimą. Ateidamas pas baimės apimtus ir kambaryje užsirakinusius mokinius Prisikėlęs Jėzus perkeitė jų laikyseną ir suteikė naują įvykių ir istorijos supratimą. Kaip tada, taip ir dabar jis mus ragina mobilizuoti visas malones vardan visuomenės gerovės. Prisikėlęs Kristus uždarumą padarė vaisingu, apaštalinei bendruomenei suteikė gyvenimą.
„Nebijokime leisti Prisikėlusiajam nubrėžti, kuriuo keliu mums eiti, atverti naujus kelius ir teikti mums drąsos gyventi šį svarbų istorinį laikotarpį.
Jėzaus prisikėlimas yra daugiau nei atminimas ir švęstinas praeities įvykis: tai šiandieną perkeičianti naujųjų laikų išganymo žinia. Viešpats kviečia kuriant ateitį atsisakyti kartojimo, kaitaliojimo ir konservavimo logikos, kviečia kurti naujus Viešpaties laikus. Turime nebijoti. Jei tylus, nematomas viruso plitimas sukėlė krizę ir mus pribloškė, turime leisti, kad tasai, kuris mus myli ir gerbia, vėl pašauktų mus ir išmokytų nebijoti tikrovės. Jei neapčiuopiamas viruso buvimas galėjo sujaukti ir apversti aukštyn kojomis prioritetus, nepajudinamus pasaulio įvykius, smaugti mūsų bendruomenes ir niokoti mūsų seserį žemę, nebijokime, kad Prisikėlusiojo buvimas nutiestų mums ateities kelią. Leiskime, kad Viešpats mus vėl nustebintų. (SAK / Vatican News)
